Daugumai žmonių tai jau yra tapę savotišku ritualu. Kai visi serialai „Netflix“ jau peržiūrėti, o apsipirkimas internetu jau įgriso, tada pats metas traukti į vonią pasigražinti. Tikslas aiškus: pasidaryti idealią asmenukę ir įdėti ją į „Facebook“, „Instagram“, „Snapchat“... arba, greičiausiai, visur, kur tik įmanoma. Štai, makiažas nepriekaištingas, plaukai tobuli, pakeliam telefoną, papučiam lūpytes, pykšt, ir viskas – nuotrauka yra.
Ar kada susimąstėte, iš kur kyla šis troškimas nuolat save įamžinti? Dauguma žmonių pasakytų, kad tai yra tam tikra saviraiškos forma ar net būdas sustiprinti savivertę ir pasitikėjimą savimi. Kad ir kokios priežastys pastūmėja pasidaryti asmenukę ir pasidalinti ja su pasauliu, tą akimirką, kai ją paskelbiate socialiniuose tinkluose, perduodate virtualiam pasauliui milžinišką galią ją vertinti.
Gal jums ir atrodo, kad vis didėjanti asmenukių kolekcija aplinkiniams yra patraukli ir kelianti simpatijas jums, bet iš tiesų gali būti visiškai priešingai. Bent jau tokias išvadas pateikia neseniai atliktas Ludwig-Maximilians universiteto Miunchene profesorės Sarah Diefenbach tyrimas, pristatytas moksliniame žurnale „Frontiers in Psychology“. Diefenbach ir jos komanda apklausė 238 žmones Austrijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje, siekdami išsiaiškinti, kiek žmonių reguliariai darėsi asmenukes ir skelbė jas socialiniuose tinkluose, bei kokia buvo jų nuomonė apie kitus žmones, kurie daro tą patį.
Ko gero, nieko nuostabaus, kad net 77 procentai respondentų prisipažino nuolat darantys amenukes. Dar įdomesnis yra tas faktas, kad net 82 procentai respondentų sakė, jog socialiniuose tinkluose norėtų matyti mažau asmenukių. Diefenbach šį reiškinį vadina „asmenukių paradoksu“: mums patinka darytis asmenukes, tačiau nepatinka socialiniuose tinkluose matyti svetimas.
Tyrimo metu buvo ne tik aiškinamasi, ar mes norime matyti daugiau ar mažiau asmenukių, bet ir tai, kaip mes vertiname savo asmenukes ir kaip vertiname svetimas. Apklausa atskleidė, kad savo asmenukes žmonės vertina kaip „ironiškas savo atžvilgiu“ ir „autentiškas“, o kitų žmonių – kaip „nepakankamai autentiškas“ ir „siekiančias save parodyti geriausioje šviesoje“.
Trumpai tariant, tyrimas atskleidė, kad tarp to, kaip žmonės vertina savas ir svetimas asmenukes, egzistuoja milžiniška praraja. Išvados rodo, kad savos nuotraukos žmonėms patinka, nes jie yra įsitikinę, kad tos nuotraukos nėra perdėtai rimtos ar pagrįstos tuštybe, tačiau kai savo asmenukėmis socialiniuose tinkluose dalinasi kiti žmonės, jiems skubiai lipinamos savimylų ir egoistų etiketės.
„Tai galimai paaiškina, kaip žmonės gali darytis asmenukes, nors ir nesijaučia esantys narcizais. Jei dauguma žmonių mąsto būtent taip, nieko nuostabaus, kad gyvename asmenukių pilname pasaulyje“, – sako Diefenbach.
Kad ir kaip nelogiškai tai skamba, toks „asmenukių paradoksas“ galimai paaiškina, kodėl mes su malonumu dalinamės savo asmenukėmis, tačiau kitus tą patį darančius žmones negailestingai teisiame ir smerkiame. Kažkokiu stebuklingu būdu žmonės sugeba atskirti savo asmenukes nuo visos likusios asmenukių jūros ir naiviai tikėti, kad jos vienintelės yra nesumeluotos, tikros ir autentiškos.
Tad kai kitą kartą nuobodulio paskatinti griebsite telefoną ir imsite naršyti tarp įvairiausių filtrų, pagalvokite apie šią radikalią idėją: pasauliui visai nereikalinga dar viena jūsų kruopščiai apgalvota asmenukė. Gal verta padaryti asmeninių fotosesijų pauzę ir verčiau pasidalinti smagiomis tikro ir nesurežisuoto gyvenimo akimirkomis, kuriame atsiranda vietos ir kitiems žmonėms?
