Hillary Clinton nori sugrąžinti 10-ąjį dešimtmetį. Ji giriasi savo vyro ekonominiais pasiekimais – „ilgiausiu ne karo meto augimu mūsų istorijoje“ – ir žada, kad jis ir vėl sutvarkys ekonomiką, nes, pasak jos, „žino, kaip tai padaryti“.
Tuo tarpu Donaldas Trumpas siekia prikelti 6-ąjį dešimtmetį. Žadėdamas sugrąžinti darbus gamyklose ir sumažinti prekybos deficitą su Kinija, Meksika ir kitomis šalimis, jis kalba apie tokią ekonomiką, kokios JAV nematė jau kelias dešimtis metų. „Jeigu aš būsiu išrinktas prezidentu, mes pasieksime tiek daug pergalių, kad jums nusibos nuolat laimėti“, - kalba jis.
Abu šie dešimtmečiai išties verti ekonominės nostalgijos. Tačiau tiesa yra ta, kad prezidentai neturi tokios įtakos ekonomikai, kokią ekonomika turi jų prezidentavimui. Nors prezidento administracija imperatoriškai valdo šalies žvalgybą, saugumą ir užsienio reikalus, ji praktiškai negali padaryti nieko, kad padidintų BVP augimą.
6-asis ir 10-asis dešimtmečiai taip pat yra puikūs pavyzdžiai, kaip išorinės jėgos, nepriklausomos nuo kurio nors vieno asmens, nulemia ekonominį augimą labiau, nei bet kokia Ovalinio kabineto politika. Pavyzdžiui, 6-ajame dešimtmetyje Dwightas Eisenhoweris buvo laikomas atsakingu ekonomikos prievaizdu, išvedusiu pokario ekonomiką į klestėjimo laikotarpį. Tačiau pamirštama, kad per Antrąjį pasaulinį karą Amerikos gamyklos išmoko dirbti produktyviau, o vėliau tas pamokas pritaikė automobilių ir technikos gamyboje. Ekonomikai taip pat padėjo masinis naujausių technologijų (pvz., televizijos ir oro kondicionierių) paplitimas visuomenėje. Didžiajai daliai pasaulio dar bandant išspręsti pokario problemas, JAV tapo pajėgiausia ekonomika pasaulyje. Tiesa, verta pažymėti, kad Eisenhoweris nebuvo vien tik pasyvus ekonomikos bumo stebėtojas – jis pastatė 40 000 mylių greitkelių sistemą (kurios ekonominė nauda dabar ginčijama) ir išplėtė socialinės gerovės programas, tačiau ekonomika būtų buvusi puiki ir be šių priemonių.
Kalbant apie 10-ąjį dešimtmetį ir Billo Clintono „ekonominį sumanumą“, akivaizdu, kad jo prezidentavimas taip pat pasipelnė iš istoriškai geros ekonomikos. Clintonas tikrai priėmė kelis įstatymus, kurie padėjo ekonomikai suklestėti, bet vidurinioji klasė būtų suklestėjusi ir be jų, „dėl interneto iškilimo ir kūdikių bumo kartos įėjimo į aukščiausio uždarbio metus“, rašo ekonomikos apžvalgininkas Benas Casselmanas. Dar daugiau, kaip ir vėlesnės kartos ėmė abejoti Eisenhowerio greitkelių projekto nauda, taip ir dabar yra tvirtinama, kad Clintono socialinės gerovės reforma ir finansinio reglamentavimo panaikinimas iš tiesų turėjo neigiamų pasekmių.
Ronaldo Reagano ekonomikos gelbėjimo aktas, kuris yra taip plačiai dievinamas, kad amerikiečiai 9-ąjį dešimtmetį vadina „Reagano atsigavimu“, taip pat priklausė nuo tuo metu susiklosčiusių ekonominių aplinkybių, o ne nuo populiaraus mokesčių sumažinimo. Paulas Volckeris, Federalinio Rezervo primininkas, įžiebė recesiją, 9-ojo dešimtmečio pradžioje sugriežtinęs ekonominę politiką, kad suvaldytų infliaciją. Infliacijai nukritus, jis ekonominę politiką ir vėl atpalaidavo, ir ekonomika pakilo iš pelenų.
Tokie faktoriai kaip valiutinė politika, demografiniai pokyčiai, naujų technologijų įvedimas į rinką ir nekilnojamo turto situacija paprastai yra kur kas svarbesni ilgalaikio augimo faktoriai nei prezidento suformuotas biudžetas ar jo paskelbti įsakai.
Kraštutiniu atveju, prezidentas gali pakenkti ekonomikai, arba, su Kongreso pagalba, ištraukti ją iš katastrofos. Tačiau taip nutinka nepaprastai retai. Verta paminėti 2009-ųjų ekonominio skatinimo aktą, padidinusį trumpalaikį augimą ir sustabdžiusį Didžiąją recesiją. Tačiau Kongresas užkirto kelią vėlesniems bandymams praplėsti šią programą, kas ir vėl mums primena apie ribotas prezidento galias. Ekonomika yra tarsi kruizinis laineris, o prezidentas – tarsi mažas jo vairas; ją sunku pasukti smarkiai ir neįmanoma to padaryti greitai.
Be to, kalbant apie ekonominį augimą, šių laikų prezidentas yra panašesnis į paprastą darbininką, o ne į vyriausią inžinierių. Tokie faktoriai kaip valiutinė politika, demografiniai pokyčiai, naujų technologijų įvedimas į rinką ir nekilnojamo turto situacija paprastai yra kur kas svarbesni ilgalaikio augimo faktoriai nei prezidento suformuotas biudžetas ar jo paskelbti įsakai. Įdomu tai, kad šių metų Brookingso instituto tyrimas atskleidė, jog mokesčių sumažinimas nebūtinai skatina ekonominį augimą. Panašūs tyrimai praeityje taip pat nerado tvirtų įrodymų, jog mokesčių apkarpymai lemia reikšmingą BVP padidėjimą.
Kalbant apskritai, tereikia įjungti sveiką protą, ir patys suprasime, kad nerealu tikėtis, jog yra kažkokia slapta ekonominio klestėjimo formulė, o 5 proc. ekonominis augimas gali staiga nukristi iš dangaus. Prezidentas to padaryti paprasčiausiai negali. Vis dėlto, jis (arba ji) gali nuspręsti, kaip suraikyti pyragą visai šaliai. Nebalsuokite už magišką ekonomikos augimą. Balsuokite už pelno padalijimą.
Nuotraukoje: Hillary Clinton susitikime su rinkėjais
