Melburne, Australijoje gyvenantis lietuvių ir ukrainiečių kilmės fotografas Peteris Tarasiukas atveria langą į protėvių gimtinę pirmoje savo solo parodoje. Retai kada be fotoaparato keliaujantis Tarasiukas yra komercinis fotografas, įamžinęs pačias įspūdingiausias Australijos lankytinas vietas tokiems leidiniams kaip „Broadsheet“, „Monocle“, „Gourmet Traveller“ bei „Australian Traveller“.

Tarasiukas gimė Kanadoje, lietuvių ir ukrainiečių imigrantų šeimoje, tačiau užaugo Adelaidėje. Pirmoji jo individuali paroda, „Miegantys rajonai“ (angl. „Sleeping Districts“), tyrinėja jo šaknis ir įamžina vaizdus, kuriuos jis užfiksavo šiose dviejose Europos šalyse per savo vizitą 2015-ųjų pabaigoje.

Fotografas Australijos leidiniui „Broadsheet“ pasidalijo savo mintimis apie parodą, atskleidžiančią netikėtą posovietinės rytų Europos grožį, jo protėvių patirtus sunkumus, bei tapatybės paieškas. Daugiau fotografo darbų rasite jo interneto svetainėje petertarasiuk.com.

- Kuo jūsų patirtis rytų Europoje skyrėsi nuo jūsų tėvų pasakojimų?

- Mano tėvai į Australiją atvyko dar būdami vaikai, tačiau mano amžinatilsį seneliai su manimi pasidalijo daugybe istorijų. Tos istorijos daugiausiai sukosi apie liūdesį ir sunkumus. Apie maisto paieškas, apie tai, kaip mano senelis tapo našlaičiu būdamas devynerių metų... Savaime suprantama, situacija per pastaruosius 60 metų smarkiai pasikeitė. Rytų Europa sparčiai tampa vakarietiška. Pavyzdžiui, Vilnius, Lietuvos sostinė, labiau panašėja į Skandinaviją negu Rytus. Tačiau, manau, melancholija vis dar išlieka. Ne neigiama prasme, bet tiesiog kaip žmonių dalis. Toje melancholijoje radau netikėtą komfortą.

- Ar pajutote kokį nors asmeninį ryšį su jūsų aplankytomis vietomis?

- Tikrai pajutau. Lietuva ir Ukraina yra tikrai ypatingos šalys. Tos vietos yra mano kraujyje. Kad ir kaip mylėčiau Australiją ir laikyčiau save australu, aš čia negimiau ir niekada pilnai nesiidentifikavau su tipiškais anglo-australais. Augau Adelaidės rytų europiečių bendruomenėje ir visuomet jaučiausi kaip europietis vaikis. Lietuvoje ir Ukrainoje manęs laukė neįprastas familiarumas. Apie tai ir kalba mano paroda. Kiekviena nuotrauka atspindi mano asmeninį ryšį su subjektu. Tai nėra vien tik kelionių nuotraukos, bet ir dalykai, kuriuos norėjau parodyti kitiems.

- Papasakokite daugiau apie tas vietas.

- Lietuvą pasiekiau prieš pat žiemą. Tuo metų laiku saulės beveik nematyti. Tiek Vilnius, tiek Kijevas – Lietuvos ir Ukrainos sostinės – yra įspūdingi senoviniai miestai, primenantys Vakarų Europą. Pagrindinis skirtumas yra nuolatiniai priminimai apie buvusią sovietų okupaciją (niekada nevadinkite lietuvio ar ukrainiečio rusu!). Man įdomiausia buvo tai, kas slėpėsi už miestų. Aš išsinuomojau automobilį ir tiesiog važinėjau be jokio tikslo. Aplankiau savo močiutės gimtąjį miestą, Kavarską, kuris yra ketvirtas mažiausias miestas Lietuvoje, ir kapines, kur palaidoti jos tėvai. Buvo labai šalta ir snigo. Lūšnelės atrodė taip, tarsi galėtų bet kurią akimirką sugriūti. Taip pat praleidau nemažai laiko Palangos kurorte – kuris pasiekiamas keltu iš Švedijos. Jo spalvingos vilos labai primena Skandinaviją. Ukrainoje su gidu lankiausi Černobylyje, kuris sukelia tiek daug emocijų, kad jas net sunku apibūdinti.

- Ką tikitės parodyti ar reprezentuoti šia paroda?

- Vienas žmogus man yra pasakęs, kad labai laukia šios parodos, nes visuomet norėjo pamatyti Lietuvą. Na, Lietuvos ar Ukrainos „pamatyti“ neišeis, bet labai tikiuosi perteikti jausmą to, kokios šios šalys iš tiesų yra.