Pirmadienį Vokietijos kanclerė Angela Merkel vadovavo Berlyne vykusiam viršūnių susitikimui dėl konflikto rytų Ukrainoje, kuriame dalyvavo Prancūzijos prezidentas Francois Hollande‘as ir Ukrainos vadovas Petro Porošenka, tačiau nebuvo Rusijos lyderio Vladimiro Putino. Tad kokie gi yra santykiai tarp Merkel ir Putino?
Jie abu yra dviejų galingų pasaulio šalių vadovai, abu užaugo komunistinėse valstybėse ir abiejų karjerą suformavo tų valstybių kolapsas.
Tačiau čia panašumai ir baigiasi. Vienas lyderis yra su meškomis besigalynėjantis veiksmo herojus, kurio kieto vyruko įvaizdis buvo sukurtas kompensuoti vangų Rusijos ekonominį augimą. Jis taip pat vadovauja šaliai, kaltinamai kariniu kišimusi užsienyje ir raumenų demonstravimu. Tačiau toks jo įvaizdis patinka daugybei rusų rinkėjų, tradiciškai savo balsus skiriančių stipriems lyderiams.
Tačiau per televiziją transliuojamos jo imtynės ar kiti „vyriški“ užsiėmimai Vakarų žurnalistų yra laikomi komiškais ir absurdiškais. Štai pastarąją savaitę garsaus kikenimo sulaukė nuotraukos, kuriose Putinas filmų blogiukų stiliumi miniatiūriniu povandeniniu laivu išneria iš Krymo vandenų. Labiau „vidurio amžiaus krizė“ nei „supergalingas lyderis“ – toks buvo tarptautinis verdiktas.
Trūksta charizmos
Tuo tarpu kita lyderė savo vasaros atostogas leidžia kopinėdama po kalnus ir vadovauja šaliai, bijančiai parodyti, kokia galinga ji tapo ir paprastai už rankutės besivedančiai Prancūziją į viršūnių susitarimus kriziniais klausimais, kad niekas negalėtų apkaltinti Berlyno spaudimu.
Priešingai nei Rusija, Vokietija dažnai kaltinama nepakankamai rodanti savo karinę galią. Vis dėlto, turint omenyje, kaip greitai klišės apie nacius iškilo Graikijos skolų krizės metu, šalies kaltinti turbūt negalime.
Pati Merkel taip pat toli gražu nesielgia iššaukiančiai. Ji yra pagarsėjusi kalbomis, kurios pasižymi tuo, kokios niekuo nepasižyminčios yra: atsargios, apgalvotos ir retai kada palaikančios kurią nors vieną pusę, kol nepasidaro aišku, kokia yra tarptautinės bendruomenės nuomonė. Jos pavardė netgi rado savo vietą vokiečių kalboje kaip veiksmažodis – „merkelinti“ reiškia nepriimti sprendimo.
Kaip ir britų ar amerikiečių politikai, taip ir ji ne kartą buvo kaltinta nesugebėjimu apsispręsti, senamadiškumu ir charizmos trūkumu. Tačiau Vokietijoje, kur rinkėjams perdėtas populizmas ir paviršutiniškumas sukelia tik įtartinumą, ji yra laikoma patikima politike, o kur dar jos stebinantis įprotis sakyti du vienas kitam prieštaraujančius dalykus vienu metu ir skambėti logiškai!
Sunkios derybos
Taigi, mes turime senstantį buvusį KGB „mačo“ agentą ir nemadingai besirengiančią pastoriaus dukterį – ne visai ideali porelė, ir nežinia, apie ką jie gali kalbėtis. Tačiau jie kalbasi. Nuo Ukrainos krizės pradžios, Merkel telefonu kalbėjosi su Putinu dažniau nei bet kuris kitas Vakarų lyderis. Nenuostabu – ji moka rusiškai, nes augo komunistinėje Rytų Vokietijoje, o jis kalba vokiškai, kalbos išmokęs per savo darbo KGB metus Drezdene, 9-ajame dešimtmetyje.
Ekspertai teigia, kad, nors ir nenoromis, jie vienas kitam jaučia pagarbą, nors Merkel tvirta pozicija dėl sankcijų ir Putino Rusijos veiksmų Ukrainoje neigimas reiškia, kad dabar abi pusės dabar tikriausiai jaučia daugiau nenoro ir mažiau pagarbos.
Tačiau Merkel nepasiduoda. Ji vis dar prisimena, atrodytų, neišsprendžiamą perskirtos Vokietijos problemą, kuri galiausiai buvo išspręsta 1989-aisiais. Ji savo akimis matė Berlyno sienos griuvimą, kai dar dirbo mokslininke Rytų Berlyne, ir jos dabar jau pagarsėjęs sprendimas laikytis savo savaitinio pirties ritualo vietoje skubėjimo prie ką tik atsidariusio pasienio daug ką pasako apie atsargią Merkel asmenybę.
Ir nors Amerikos ar britų vanagai tiki, kad sienos griuvimą lėmė griežta JAV prezidento Ronaldo Reagano militaristinė pozicija, Merkel tai buvo dešimtmečius trukusios kantrios Vakarų Vokietijos politikos tęsti derybas su Rytų komunistų lyderiais rezultatas.
Karinga politikų retorika niekuomet nepatiko vokiečių rinkėjams. Čia laikomasi požiūrio, jog ginklų ir karių išsiuntimas į Ukrainą tik pagilintų konfliktą. Juk vokiečiai vis dar mena, kas nutiko paskutinį kartą, kai Šaltojo karo metu Rusija susikirto su Vakarais: Vokietija liko atskirta per patį vidurį.
„Mes esame tie, kurie pajus atviro karo Ukrainoje pasekmes, o ne amerikiečiai kitoje Atlanto pusėje“, - sako daugelis vokiečių.
Nenuostabu, kad Merkel yra įsitikinusi, jog, Ukrainos atveju, šią krizę išspręs diplomatija, o ne kovos. Galiausiai.
