Prisipažinsiu, išgirdus šį klausimą iš savo dešimtmetės Amerikos lietuvės dukters sudrėko akys. Niekada nebuvau didelė Lietuvos patriotė iki tol, kol neturėjau dukters, o jei ir buvau, savęs tokia nelaikiau. Draugų ratas, visos šventės, kaip ir pas visus, lietuviškos, tiesiog mes tokie esame ir visai ne dėl to, kad patriotai, tiesiog kitaip nemokam.
Jonines švęsti pas mus priimta, ir dažnai aplankydavau visas čia organizuojamas komercines šventes, kaip tikra lietuvė pasiilgusi spurgų ir skanaus šašlyko. Programa kasmet ta pati, su tais pačiais vedėjais, jau penkiolika metų iš eilės virtusi Joninių šventimo tradicija...
Šiemet, gavusi „Facebook“ pakvietimą iš Birutės Šostakaitės Sakutienės važiuoti švęsti Jonines miške prie upės, nutariau pabandyti, juk bilietų pirkti nereikia, o ir kvietimas skambėjo labai jau viliojančiai:
„Simonas Daukantas: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti (paslėptus dalykus). Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus“. Kviečiu visus visus, draugus, draugų draugus, pažįstamus, šeimas ir vienišą jaunimėlį kartu paiškylauti gamtoje, pašėlti prie Joninių laužo ir pašokti kartu su saule! Miškas didžiulis, krantai upės skalaujami, atvykite visi šeimomis ar vieni ir kartu paiškylaukime visą savaitgalį. Leisime į upę vainikėlius, žaisime Joninių burtus ir darysime estafetes, bei tiesiog šiaip atsipalaiduosime po darbų gamtos prieglobstyje vos valandėlę kelio nuo Čikagos.“
Ir mano mama, ir aš pažįstame Birutę jau seniai ir keliauti ar šventes švęsti su ja visada yra nuotykis, po kurio lieka smagūs prisiminimai. Birutė ne vedėja ar organizatorė, bet jos pramogos išradingos ir iš širdies sugalvotos. Stebėjom abi su mama, kaip viduryje miško iškilo pavėsinė, stalai pasipuošė didžiausiomis vazomis gėlių ir ąžuolų lapų. Atsiradusias sūpynes įvertino ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, abejingų nebuvo. O prie upės vis garsiau ir garsiau girdėjosi vaikų juokas, sušokę į upę vaikai tiesiog ėjo galvomis... Kas gali būti geriau nei purvo vonios karštą dieną ir žaidimai sraunioje, bet negilioje upėje? Jei dar pridėsi maudytis nebijančius sušilusius šuniukus... rojus. Labai stebėjausi ne tik lietuvių vaikų vardų gražumu (Benas, Julius, Greta, Matas, Liepa), bet ir šuniukai visi iki vieno „lietuviai“ - Gintarė, Spriga, Bučkis ir Pirskis. Smagu, viskas aišku, paprasta, sava.
Vyko vainikų pynimas, paskui burtai su jais... Iš lino vaikai ir suaugę su dideliu entuziazmu gamino atsiminimų, sėkmės krepšelius, dėjom ten sveikatą, sėkmę ir šeimą simbolizuojančias žoles. Tradicijos lydėjo visur, lietuviškuose žaidimuose ir apeigose. Miškas klausėsi lietuviškų dainų ir stebėjo, kaip šventu vandeniu prausėsi visi, kol persikėlė į laužui paruoštą vietą.
Iki šeštadienio susirinko nemažas lietuvių šeimų būrelis, kas su nakvyne, kas tik dienai, bet vietos ir užsiėmimo užteko visiems. Vyko vainikų pynimas, paskui burtai su jais... Iš lino vaikai ir suaugę su dideliu entuziazmu gamino atsiminimų, sėkmės krepšelius, dėjom ten sveikatą, sėkmę ir šeimą simbolizuojančias žoles. Tradicijos lydėjo visur, lietuviškuose žaidimuose ir apeigose. Miškas klausėsi lietuviškų dainų ir stebėjo, kaip šventu vandeniu prausėsi visi, kol persikėlė į laužui paruoštą vietą. Susėdus buvo taip gera išgirsti poeto Justino Marcinkevičiaus eiles:
Retai pas mus kvepėdavo ragaišis,
Retai nuo pečiaus dvelkė šiluma.
Todėl, kai duoną, būdavo, užmaišius
Į pečių malkas kraudavo mama, -
Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.
O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
- Pakelk, sūnau, duonelę! Ji - šventa.
Ir šventa, tik iškepta, lietuviška duona keliavo prie kiekvieno, atsilaužei, suvalgei, o paskui dar ir šviežia gira užgėrei! Kas gali buti gardžiau? Čia mano Gabi ir paprašė tos šventos duonelės dar. Nežinau, ar upė, ar žaidimai, ar atmosfera susidėjo, bet duonelė ir man šventa pasirodė.
Sutemus išplukdėme vainikėlius, ieškojome paparčio žiedo. Po tokios aktyvios popietės taip smagu buvo Sauliui pasiėmus gitarą lietuviškai pritarti. Dainos skambėjo dar ilgai, vaikai, kaip jonvabaliai pasipuošę švieselėmis, šoko aplink laužą klausydamiesi mūsų dainų.
Aš pasilenkiau prie dukters ir pasakau – „Einam, Gabyte, miegelio, kelionė laukia ryte, kad ašarų paskui nebūtų“. Ji pažiūrėjo į mane ir sako: „Nebus taip, mama, juk ašaras į laužą sumečiau (druskos metimas į laužą).“
Jovitos Kuznecovos tekstas,
Gražinos Kiršytės nuotr.
