Kai pradėjau rašyti šį tekstą, pirmiausia į jį sugulė įvairios istorijos apie sunkų genčių gyvenimą, siaubingą vergų istoriją. Tada sustojau. Juk aš taip myliu Afriką. Kodėl staiga žodžiai liejasi tokie, kad galiu daugelį atbaidyti nuo kelionių į čia? Afrika tikra – be puošnių pastatų, be patrauklių istorijų, be poilsio. Afrikoje atrasti pirmieji mūsų protėviai. Iš čia žmonija pradėjo savo kelią ir galbūt dėl to tai vieta, kur galima prisiliesti prie savo šaknų, sugrįžti į vaikystę. Kol dar pati nebuvau buvusi juodojoje Afrikoje, aš tik klausiausi keliautojų pasakojimų, kad kažkas ten traukia sugrįžti. To nesupras tie, kas šioje šalyje dar nebuvo. To nesupras ir kai kurie joje apsilankiusieji. Tad kviečiu tiesiog paskaityti ir nukeliauti patiems.
Keistas grožio supratimas
Kai atvažiavome į pietinę Etiopiją apžiūrėti vietinių genčių, viena iš šovusių minčių ir diskusijų buvo: „O ką darytume, jei mus čia paliktų?“ Jei paliktų kaimelyje, kurio namų net trobelėmis nelabai išeina pavadinti, greičiau palapinėmis iš šakalių ir odos. Kur moterys miltus mala trindamos du akmenis. Kur vyrai po pietų jau prisisiurbę vietinio raugalo noriai eina pasikalbėti rankose laikydami kalašnikovus. Kur moterys ant savo kūno brėžia randus ir įtrina po oda pelenų, kad užgiję jie būtų iškilesni ir gražesni. Kur plaukai yra tepami molio ir riebalų mišiniu ir tik didžiausias optimistas gali tikėti, kad tai puikiai saugo nuo saulės ir gyvių.
Čia atvažiavus, mūsų supratimo apie pasaulio tvarką laukia tikras išbandymas. Mums jų tikėjimas, gyvenimo būdas ir požiūris į gyvenimą atrodo mažų mažiausiai keistas, o labiausiai – neteisingas. Pamanėme, kad jeigu mus paliktų čia, mursių genties kaime, tikriausiai dvi dienas verktume, o trečią išeitume pėsčiomis ieškoti civilizacijos. O jei negalėtume išeiti – tikrai išprotėtume. Ar tai, kad čia važiuojam, mes elgiamės kaip tie anglai, kurie eidavo pasižiūrėti į Londoną atvežto narve uždaryto pigmėjo? Labai tikiuosi, kad mūsų tikslas yra sugebėti pamatyti grožį. Štai graži mergina, jau nebeįsipjovusi apatinės lūpos ir nebeišsimušusi keturių apatinių dantų, kad įsidėtų keraminę lėkštutę. Štai sena moteris, išsitepus kūną baltu moliu, o galvą pasipuošusi nematytų vaisių keke. Už galimybę jas nufotografuoti tenka susimokėti, ir joms tai tikriausiai vienintelės pajamos, kurių galima gauti šiame kaime. Gavusi sutartą sumą, moteris kartais ima prašyti daugiau, nes jos įsčiose auga nauja gyvybė, tad jai irgi priklauso uždarbis. Galima pykti ar baisėtis tokia turistine „pramoga“, bet pamatyti teigiamų dalykų ir sugebėti priimti kitokias tradicijas yra pirma pamoka Afrikoje.
Vergų uosto dainos
Su gnavos muzika pirmą kartą susipažinau Maroke, nuostabiame as Suvairos mieste, dabar garsiame banglentininkų ir jėgos aitvarų gerbėjų kurorte su nuostabiu senamiesčiu, juosiamu uosto sienos ir mėlynų žvejų valčių. Kadaise tai buvo vieta, kur veždavo vergus iš visos Afrikos, ir jie laukdavo laivų, plukdančių į naująjį pasaulį. Nežinia ir neviltis pavirto muzika. Jie sudėjo į žodžius visus vilties spindulius, kokius tik galėjo sugalvoti pagrobti, alkani, apimti nežinios. Ši muzika hipnotizuoja ir kviečia suktis tuo ritmu. Šokame visi ir džiaugiamės galėdami jaukiai prisiliesti prie istorijos ir šiek tiek geriau pažinti Afriką.
Kalbėdami apie Maroką, dažnai pasakome, kad tai nėra tikra Afrika, kultūra čia labiau paveikta arabų ir islamo. Beje, prekybą vergais ir pradėjo arabai, puldinėdami žemyno gilumą ir vergus iš pradžių išnaudodami savo miestų statyboms, o vėliau – parduodami vergvaldžiams naujai atrastose Amerikose. Vėjuotas vakaras neleidžia nuo gynybinio forto sienos ilgiau pasigrožėti saulėlydžiu, tad metas pasinerti į temstančias senamiesčio gatveles ir baigti rinkti nuostabių medinių durų nuotraukų kolekciją. Architektūra čia džiugina spalvomis ir formomis. Saldi mėtų arbata suteikia energijos eiti ilga pakrante ir klausytis jūros bangų ritmo, kartais peraugančio į gnavos muziką.
Krugerio parko istorijos
Krugerio parkas Pietų Afrikoje laikomas vienu didžiausių ir gausiausių laukinės gyvūnijos bastionų. Vieni apie jį pasakoja daugybę įdomiausių istorijų, kiti smerkia už tai, kad čia nuolat daug turistų. Taip, čia net 850 kilometrų asfaltuoto kelio (parkas užima 20 000 kvadratinių kilometrų, iš viso 2500 kilometrų kelių), bet jeigu visus juos nuvažiuotumėte žvalgydamiesi po 100 metrų aplink – pamatytumėte tik 2 procentus visos parko teritorijos. Tad net jei esate tikras vienišas keliautojas, mėgstantis žengti ten, kur kiti nesilanko, – vis tiek galite drąsiai čia užsukti. O toliau jau viskas priklausys tik nuo jūsų sėkmės. Laukinių gyvūnų stebėjimas taip įtraukia, kad visai nesvarbu, jog prieš tai kelias valandas lėtai sukote keliais ir matėte tik gazeles, zebrus ar babuinus. Viską atperka tos dešimt minučių, bežiūrint gracingą, šokį primenantį žirafų mūšį, arba į medžioklę išsiruošusią jauną liūtę, kuri dar nemoka pašokti tinkamu metu neleisdama nusižiūrėtam karpuočiui nespėti pabėgti. Kai kurie laukinės gamtos mylėtojai siūlo išsirinkti kokią vieną vietą, geriausiai kur prie vandens šaltinio, ir tiesiog laukti – gyvūnų netrukus ateis.
Krugerio parkas turi legendinių istorijų, kurias jūs galite pamatyti internete. Tos istorijos – tai nuostabūs gyvenimo momentai, kai tu ne tik atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu metu, bet dar ir spėji įjungti savo vaizdo kamerą. Paieškokite istorijos apie antilopę impalą, kurią vijosi leopardas ir kuri sugebėjo įšokti pro nuleistą mašinos langą ir taip išsigelbėti. Dar vienas neįtikėtinas įvykis primena R. Kiplingo pasaką apie tai, kodėl dramblys turi ilgą straublį. Prie upės atėjo atsigerti dramblių patelių banda su jaunikliais, jos saugo ir gina juos, o patinai paprastai vaikšto atskirai. Ir štai netikėtai iš vandens vieną paaugusį drambliuką, kuris jau moka straubliu pasėmęs vandens atsigerti, užpuola krokodilas. Jis bando jauniklį už straublio tempti gilyn. Kaimenė greitai sureaguoja ir viskas baigiasi gerai – juk straublį jau seniai seniai toje pasakoje pailgino.
Afrikoje tikrai išmoksite kantrybės ir turėsite savo istoriją, kurią it žemyno atradėjai didžiuodamiesi galėsite pasakoti draugams ir pažįstamiems.
Gyvenimas dykumoje
Namibijos dykuma, kaip ir daugelis dykumų visame pasaulyje, vis didėja. Įdomu, kad jos smėlis atkeliauja iš Pietų Afrikos su Atlanto vandenyno srovėmis ir išpučiamas jūrinių vėjų. Pajūrio miestelis Svakopmundas, blizgantis vokiška tvarka, kaip ir visa šalis, laikui bėgant po truputį prarado geležinkelio liniją. Smėlis metras po metro išsikovoja tai, ką nori, beveik nepalikdamas žmonėms jokių galimybių duoti rimtą atkirtį. Jei norite dar daugiau vaizdų, važiuokite į Liudericą, kur apstu užpustytų, fantastinį apokaliptinį filmą primenančių namų.
O mes keliaujame į dykumą su Stivenu. Jis ketina mums parodyti, kokių stebuklų išmoko iš savo senelio ir leisdamas dykumoje ankstyvas ryto valandas, kol dar saulė neįkaito. Pirmiausia susipažįstame su raguotąja angimi, jaukiai įsikasusia į smulkų dykumos smėlį ir tykančia grobio. Stivenas pakelia nuodingąja gyvatę ilga riesta lazda, o mes pamatome, kaip greit ji vėl pasislepia smėlyje. Greitis yra antras dykumos gyvūnų vardas. Štai savo ilgą liežuvį link Stiveno paruoštų vaišių – mažo kirmino – kaipmat iššauna chameleonas. O mes nenustojame gaudyti kadrų besigrožėdami gyvūnu, kuris sugeba išgyventi ten, kur mes tikriausiai neištvertume ir kelių valandų. Čia gyvybės daug, tik reikia mokėti ją rasti. Kur kopos kraštas šiek tiek pabyrėjęs ir rankomis nubėrus smėlio sluoksnį, galima sugauti peršviečiamą driežiuką be kojų arba kokį kitą su didelėmis ryškiomis juodos ir raudonos spalvos akimis, išmaniai pavadintomis „Žiedų valdovo“ herojaus Saurono garbei.
Ant Keturiasdešimt penktosios kopos (pavadinimą jai suteiktas atsižvelgiant į kelio kilometrus) pasimėgavę saulėtekiu ir su vaikišku džiaugsmu ir šauksmu nubėgę nuo jos, aplankome vietą, kuri dabar jau yra viena iš įspūdingiausių mano matytų pasaulyje. Kojos sminga į smėlį, o gera nuotaika kelia aukštyn. Ir jau įdienojus, temperatūrai pakilus iki 43 laipsnių pavėsyje, vis tiek patraukiame mirusios upės (Deadvlei) slėnio. Nuojauta sako, kad taip daryti verta. Nuėję pusantro kilometro, atsiduriame magiškoje vietoje, kur iš balkšvo molio kyšo prieš kelis šimtus metų augusių medžių kamienai ir visa tai juosia raudono smėlio bangos. Sukuosi, sustoju, fotografuoju ir mėgaujuosi akimirka. Visai nenoriu grįžti atgal. Dykuma mane džiugina, nes čia irgi yra gyvenimas.
Susitikimai džiunglėse
Ar norėtumėte sutikti vieną iš septynių šimtų pasaulio išrinktųjų? O gal kelis? Visą šeimą: jos galva jau pražilęs, rimtas, bet labai švelnus savo vaikams. Šeimos „moterys“ rūpinasi mažųjų maistu ir vieta saldžiam miegui. Paaugliai, kaip visada, smalsūs ir drąsesni nei suaugusieji, tad mielai prisiartina susipažinti ir sužinoti, ko turi atvykėliai.
Taigi susipažinkite su kalnuose gyvenančių nykstančių gorilų grupe, kuri lėtai keliauja neįžengiamomis Ugandos džiunglėmis ir sustoja paskanauti lapų bei pailsėti. Šių didžiųjų žmogbeždžionių liko tiek nedaug, kad pažintis su jomis prilygsta susitikimui su Europos žymiausių karališkų šeimų nariais. Bet patekti į šią vietovę daug sunkiau – atvykus į nacionalinį parką, po ilgos varginančios kelionės duobėtais keliais dar tenka pėsčiomis brautis paskui parko reindžerius, kapojančius augalus mečetėmis. Mums pasiseka, nes kelionė iki to momento, kai palydovai tyliai sušnibžda: „Žiūrėk ten, kur juda šakos“, tetrunka dvi valandas. Kartais tenka eiti ir keturias valandas norint vos vieną valandą pabūti šalia šių kalnų ir miškų milžinų, tokių panašių į mus. Ta valanda prabėga labai greitai, tad džiaugiamės, kai reindžeriai sutinka pratęsti tą malonumą dar dešimt minučių. Kaip tik tada smalsi gorila priėjusi bando apžiūrėti vieną iš greitai veikiančių fotoaparatų. Antroji šio susitikimo herojė keliautoja jaučiasi lyg sulėtintame kine ir sako, kad viskas truko gana ilgai, bet aš jai rodau vaizdo įrašą, kur viskas tetruko vos porą sekundžių, tada visa grupė ir ji greit atsitraukė iki leistinų šešių ar septynių metrų atstumo. Šios laukinės gorilos pripratusios prie kasdienių smalsuolių, bet mes turime saugoti jas nuo užkrečiamųjų ligų, kuriomis galime jas apkrėsti. Mokslininkai vis dar daug sužino apie kalnų gorilas, nors šis darbas ir itin sudėtingas dėl atšiaurių aplinkos sąlygų ir tragiškos Afrikos valstybių istorijos.
Esame netoli pusiaujo, bet aukštai kalnuose dažnas lietus ir naktys šaltos. Ne veltui kalnų gorilų kailis toks tankus. Atsiprašau – tai ne kailis, o plaukai. Tokie kaip mūsų, tik storesni. Kalnų gorilos gyvena Virungos kalnuose Ugandoje, Ruandoje ir Kongo Demokratinėje Respublikoje. Deja, pastarojoje jų likimas dar sudėtingesnis dėl vis dar vykstančio karo, apie kurį jau daug metų niekas nebekalba. Ir dabar svajoju, kaip kitą kartą atvyksiu čia praleisti daugiau laiko – yra galimybė (tiesa, daugiau nei dukart brangesnė, nei dabar mūsų sumokėti šeši šimtai JAV dolerių) jas stebėti keturias valandas kartu su mokslininkais. Stebėti tiek gorilas, tiek į mus tokias panašias triukšmingas ir greitesnes šimpanzes – didelis malonumas.
Aštuntasis žemynas
Madagaskaro sala kartais yra vadinama aštuntuoju žemynu, bet ne dėl dydžio (tai tik ketvirta pagal dydį pasaulio sala), o dėl gamtos įvairovės ir unikalumo. Kol pasiekiame nacionalinius parkus, kur ieškome pasaulyje išgarsėjusių animacinio filmo herojų lemūrų, pirmiausia akis džiugina ryškios raudonos žemės ir žaliuojančių ryžių laukų kontrastas. Malagasių namai taip pat raudoni, iš molingos žemės plytų. Veidai linksmi ir labiausiai džiugina tas vietos gyventojų gebėjimas atsirasti visiškai tuščioje vietoje, kur sustoji užfiksuoti dar vienos panoramos, nes atrodo tikrai gražesnė už ankstesnę.
Madagaskaro žemė man kvepia vanile, nors ir ne visur ji čia auginama, o oras dvelkia vietiniu orange gėrimu – romu su įvairiausiais egzotiniais vaisiais ar prieskoniais. Madagaskaro žmonės man primena tuos baobabus, kuriuos Dievas kažkodėl pasodino šaknimis į dangų, – jie stiprūs, jėgos besisemiantys iš protėvių žemės. Šaknys, šeima, giminė ir protėvių vėlės čia itin svarbu. Mirusiųjų kauleliai atsargiai pervyniojami per specialią pagerbimo ceremoniją, o be šeimos pagalbos žmogus negalėtų išgyventi – nei darbų laukuose nudirbti, nei vaikų užauginti. Taip ir laikosi vienas kito gražiai, lyg ta baobabų alėja, kuri saulei leidžiantis nušvinta auksine spalva.
Ancirabės miestelyje rikšos vis dar traukia žmones vežimuose, kurių jau ir Indijoje vargiai bepamatysite. Pralinksminame rikšas – pasiūlome juos pavėžėti. Tie keli metrai tikrai nėra sunku, bet dirbti basomis per karštį mieste nesinorėtų nė vienam, kuris yra pajutęs kito gyvenimo skonį. Sekmadienio rytą į bažnyčią renkasi pasipuošę žmonės. Moterys itin elegantiškos, įsispraudusios į vilnijančias sukneles, prisidengusios skrybėlaitėmis ir skubančios nuklaipytais aukštakulniais. Šventė yra šventė, todėl iš kuklios, bet didelės bažnyčios sklinda energingos giesmės, kurias moka kiekvienas atėjęs. Tad mes kukliai traukiamės į šoną.
Na, o nuo lemūrų nebėgame. Pietaujant Isalo nacionaliniame parke po puikių vaizdų ir kojų mankštos, prie mūsų prieina smalsių gyvūnų, nes žino, kad gali pavykti nugvelbti nuo stalo kokį skanėstą. Kažkas medžiuose pamatęs kitos rūšies lemūrų rūšį mane pašaukia, ir man visai nebaisu brautis per šiurkščius krūmus ir dar kartą nudžiugti.
Šaltinis: Travel Planet
