Prieš gerą dešimtmetį, Moldavijos vyriausybės įkalbėta, su tikslu skatinti šalies maisto produktų
eksportą, lankiausi Moldavijoje, bet mano kelionė baigėsi visišku fiasko: visų pirma,
parduotuvėse mane net keturis kartus areštavo – už tai, kad parduotuvių lentynose apžiūrinėjau
maisto produktus ir kažką užsirašinėjau. Gal manė, jog produktų etiketėse galima rasti duomenų,
galinčių pakenkti šalies saugumui. Gerai, kad nuo džiūvėsių graužimo gelbėjo ta pati šalies
vyriausybė. Kai Moldavijos įmonių vadovams ėmiausi aiškinti apie FDA ar USDA
reikalavimus, gavau jų atsakymą, kad jų įstatymas yra vienas GOST‘as, sena sovietiška
standartų biblija. O pabaigai man buvo pateiktas klausimas, kurį iki šios dienos vis dar gaunu ir
Lietuvoje - „Kokius kiekius vešite?“ Kai atsakiau, kad pradžioje bandysime po vieną kitą
konteinerį, moldavai, neslėpdami nusivylimo, man paporino, kad štai į Rusiją jie prekes veža
vagonais. „O pinigus už prekes iš rusų gaunate?“, - neištvėrusi paklausiau. „Ne, pinigų
negauname“, - patikino moldavai. Kadangi toks moldavškas „biznis“ man nebuvo prie širdies, jų
maisto produktų į Ameriką taip ir neatvežiau.
Šiandien moldavai yra gerokai pažengę į priekį – ir etiketes paruošia pagal Maisto ir vaistų
administracijos reikalavimus, ir Amerikos rinką vertina šiek tiek geriau nei rusiškąją. Nedaug
teatsilieka šiandien nuo Lietuvos, kur daugelis lietuviškų įmonių bei organizacijų šiandien verti
kuo geriausių pagyrimo žodžių: puikiai dirba, gamina gerą produktą, kurį parduoda daugybėje
pasaulio šalių, ne blogiau pažįsta Europą nei savo gimtinę – gali pažerti skaičių kaip iš gausybės
rago – kaip auga Lietuvos eksportas, gamybiniai pajėgumai, žmonių atlyginimai ir panašiai.
Tačiau kartas nuo karto tai vienoj, tai kitoj Atlanto pusėje tarp lietuvių vis išplaukia seno
„moldaviško“ stiliaus perliukai.
Šiandien emigracijoje gyvena pusė tiek lietuvių, kiek yra likę Lietuvoje. Jei anksčiau
stipri buvo tik JAV Lietuvių Bendruomenė, šiandien nė kiek ne silpnesnės bendruomenės
susikūrė Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Pagal ne vieną apklausą,
svarbiausia priežastis, kodėl šiandien emigruoja lietuviai, yra silpna Lietuvos ekonomika.
Daugelis lietuvių emigrantų į klausimą, ar jie norėtų grįžti į Lietuvą, atsako, kad grįžtų, jei
ekonominė padėtis Lietuvoje pagerėtų.
Lietuvių bendruomenių susibūrimuose dažnai girdimas šūkis, kad organizacijų nariai sieks, jog
Lietuvos gyventojų skaičius ne mažėtų, o augtų iki keturių milijonų. Kokiu būdu? „Emigracijoje
šoksime šventėse, vesime savo vaikus į lietuviškas mokyklas, gausime pinigų iš Lietuvos mūsų
bendruomenių veiklai. O ekonomikos gerinimas Lietuvoje yra ne mūsų reikalas“, - patriotiškai
paaiškins kai kurie lietuvių bendruomenės veikėjai.
Lietuvos vyriausybinės institucijos jau seniai ragina išeiviją savo bendruomenėse steigti
ekonomines tarybas. Ilgą laiką tam buvo priešintasi. Pagaliau pirmieji ledai buvo pralaužti prieš
kelerius metus, kai JAV LB Krašto valdyba, pirmininkės S. Šimuvienės paraginta, nutarė savo
bendruomenėje tokią tarybą įsteigti. Praėjusią vasarą Vilniuje vykusioje Pasaulio Lietuvių
Bendruomenės tarybos sesijoje tokią tarybą įkurti ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje pasiūlė
PLB tarybos nariai Dr. Jonas Prunskis bei Kęstutis Eidukonis. Didelei nuostabai, jų pasiūlymas
buvo priimtas tik nedidele balsų persvara. Dar nuostabiau, kad ypatingo pasipriešinimo jų
pasiūlymas susilaukė iš veikėjos, daugelį metų kovojančios už antrosios pilietybės suteikimą
emigrantams. Labai sunku patikėti, kad maždaug trečdalis tarybos narių mano, kad ekonomikos
reikalai neturėtų būti PLB rūpestis.
Mano supratimu, jei mes norime būti pilnaverčiai Lietuvos piliečiai, turime padėti Lietuvai
visose jos veiklos srityse, įskaitant ir ekonomiką. Ar gali padėti Lietuvai gerinti jos ekonomiką
lietuvių bendruomenės? Manau, gali, ir labai veiksmingai. Gaila, kad daugelį metų į šią svarbią
sritį išeivijos lietuviai nekreipė jokio dėmesio. Kiek žinau, praeityje Amerikos lietuviai prie JAV
LB buvo įkūrę tokią ekonominę komisiją, tačiau jų veikla nepasitvirtino, gal todėl, kad Lietuva
tuo metu buvo okupuota, gal todėl, kad bendruomenėje trūko rimtesnių verslininkų, o gal ir
todėl, kad nepakako tos pačios bendruomenės paramos.
Prieš keletą metų net kelis kartus kreipiausi į JAV LB apylinkių pirmininkus, prašydama
surašyti jų apylinkėse veikiančius verslus. Įdomu tai, kad kone pusė pirmininkų paprašė
paaiškinti, kas iš viso yra verslininkas, keli nejautė noro atlikti kad ir nedidelį darbą. Iš viso
šiokią tokią informaciją gavome vos iš kelių apylinkių. Manau, kad turėdama prašomą
informaciją, JAV LB galėtų padėti Lietuvos verslininkams rasti reikalingus kontaktus arba bent
gauti patarimą vienoje ar kitoje srityje.
JAV, taip ir kitose šalyse, netrūksta daugybės reikalavimų importui, be to, tie reikalavimai
nuolat keičiasi. Net ir turint ilgalaikę darbo praktiką, kartais nelengva iš įvairių JAV valdžios
institucijų gauti reikalingą informaciją, o ką kalbėti apie Lietuvos verslininkus, kurie dažnai
nežino nei kur, nei į ką kreiptis. Ir vėl – nereikia skirstytis į bangas ar amžių, mes turime kuo
galėdami ir kur galėdami padėti Lietuvai rasti daugiau informacijos apie įvairių šalių
reikalavimus, net, jei reikia, padėti juos išversti.
Išeivija gali padėti rasti ryšius su įvairiose šalyse veikiančiomis organizacijomis. Pvz., Amerikoje
daug metų veikia Lietuvių verslo taryba, Amerikos lietuvių prekybos rūmai, kurie būtų laimingi
kuo nors padėdami lietuviams. Tiesa, šios organizacijos negali atstoti įmonių marketingo
departamentų, tačiau daug kuo pagelbėtų su dideliu noru.
Labai dažnai mūsų susibūrimuose girdžiu apie veiksmingesnį jaunimo pritraukimą. Be abejonės,
jaunimas ekonomikos srityje gali daug kuo padėti savo naujomis mintimis, žiniomis bei energija.
Tačiau jaunimas ne visada turi pakankamai patirties bei laiko, nes jam dar reikia mokytis,
kartais ir išlaikyti šeimas. O kodėl nesirūpiname pritraukti ir vyresnius? Dažnai jie jau nebedirba
ir turi sukaupę nemažai patirties, kuria gali pasidalyti su Lietuvos verslo žmonėmis. Manyčiau,
kad tikrai neverta išeivijos pajėgų skirstyti pagal amžių, o prašyti pagalbos visų lietuvių, kurie
gali ir nori pagelbėti.
Ne per seniausiai pasipiktinęs lietuviais Putinas ištrenkė iš Rusijos lietuviškus sūrius, dešras bei
žuvies produktus. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Lietuvių gamintojai pagaliau suprato,
kad jų „bizniavimas“ su Rusija neturi ateities ir pradėjo suktis veidu į kur kas šviesesnę verslo su
Amerika pusę. Deja, vieni ir toliau varo savo produkciją į Ameriką rusams – su rusiškomis
etiketėmis rusiškoms parduotuvėms. Kiti mano, kad į Ameriką galima vežti viską, ką tik
sugalvosi, amerikiečiams siūlydami prekes, kurių jiems nereikia. Kas geriau, nei vietos
gyventojai, gali patarti, kokių prekių, kokio aptarnavimo šiandien reikėtų Amerikoje?
Dažnai lietuviški marketingo planas prasideda ir baigiasi jau girdėtu Moldavijoje klausimu:
„Kokiais kiekiais vešite?“. Deja, kol kas nė karto nesu išgirdusi pasiūlymų, kokias pastangas dės
viena ar kita įmonė savo produkcijai įvesti i JAV rinką. Dažniausiai visas marketingas Amerikai
apsiriboja kiek galima didesnėmis kainomis, vis dar lietuviškomis arba rusiškomis etiketėmis bei
menkomis žiniomis apie amerikiečių gyvenimo būdą bei poreikius.
Išeivija gali padėti rasti ryšius su įvairiose šalyse veikiančiomis organizacijomis. Pvz., Amerikoje
daug metų veikia Lietuvių verslo taryba, Amerikos lietuvių prekybos rūmai, kurie būtų laimingi
kuo nors padėdami lietuviams.
Lietuvai sovietijoje nereikėjo marketingo – už juos planuodavo, pirkdavo bei parduodavo. Dar
visai neseniai įmonių vadybininkai kraudavosi dešras ar sūrius i lagaminus, vokelius į kišenę ir
važiuodavo i Rusiją „marketingo“ reikalų tvarkyti. Tiesą sakant, ypatingo marketingo net ir
nereikėjo, nes rusai nuo senų laikų žinojo lietuvišką produkciją ir mielai ją pirkdavo. Juo labiau,
jei ir už tą pačią produkciją Rusijai siūlomos kainos buvo, geriausiu atveju, bent jau trečdaliu
žemesnės nei siūlomos Amerikai.
Jei lietuviai marketingui Amerikoje skirtų panašias lėšas, kokios buvo skiriamos Rusijai, išlaikant
tas pačias kainas, manau, kad ledai jau būtų pajudėję. Vaikštau po amerikiečių supermarketo
tarptautinį skyrių – italų, ispanų, japonų, lenkų etiketės – anglų kalba, daugelis lietuviškų
produktų – vis dar su lietuviškomis etiketėmis, o po to dar diskutuojama, kodėl amerikiečiai
nešluoja nuo lentynų lietuviškų saldainių, arbatų ar pipirų.
Jei suvienytomis pastangomis Lietuva reklamuotų savo produkciją Amerikoje, jei šalis būtų
pristatoma ne biurokratiškai dėl „paukščiuko“ ataskaitose, bet iš tikrųjų siekiant rezultatų, jei
vietoje lagaminų su kyšiais sūriai būtų duodami supermarketuose ragavimams, gal nereikėtų
šiandien apsiriboti rusiškomis etiketėmis ir prekystaliais gana netvarkingose Niujorko rusų
parduotuvėse. Ką ten ragavimai, jei daugelis įmonių nenori net investuoti 12 centų už etiketę, kad jos būtų anglų kalba, pritaikytos tai šaliai, kur produktas bus parduodamas.
Esu dalyvavusi keliose Lietuvos pristatymuose. Jie ne visada pasiekia tikslą, nes ne visada
sukviečia tinkamų klausytojų. Kokia prasmė skaityti transportavimo ar gamybos paskaitas
atsitiktinai į salę patekusiems asmenims? Lietuvos pristatymai turi buti apgalvoti, pasitelkiant
Lietuvos vyriausybines organizacijas, turizmo agentūras, gamybininkus bei verslininkus, taip pat
ir LB atstovus, kurie atvyktų savo informaciją pateikti JAV pirkėjams, supermarketų tinklų
vadovams, visiems, kurie turi sprendimo teises vienam ar kitam produktui pirkti.
Pagaliau kad ir tokia paprasta sritis: Į Lietuvą atvyksta įvairiausių vertelvų, kurie pripasakoja
apie save būtų ir nebūtų dalykų. Čia taip pat galėtų padėti išeivija, kuri gerai žino, kas yra kas
vienoje ar kitoje šalyje. Gal tada nereikėtų lieti ašarų dėl apgautų verslininkų sprendimų.
Lietuviai gerai žino, kas darosi Lietuvoje, tačiau, trumpam atskridę į Ameriką, jie gali susidaryti
labai paviršutinišką įspūdį apie jos poreikius. Gaila, kad ir mažiausias išeivijos noras
pasidalyti daugiamete patirtimi dažnai atsimuša į ašarų sieną, kad tie lietuviai išeiviai ir vėl
bando mokyti! Lietuvių bendruomenės išeivijoje yra tvirtos ir veiksmingos, gali būti patikimais
tarpininkais tarp Lietuvos bei užsienio šalių, stiprinant jų ekonominį bendradarbiavimą.
Svarbu, kad netrūktų gerų norų ir mūsų visų susitelkimo bendriems tikslams. Mes esame nuolat
gąsdinami emigracijos baubu, kad iš trijų milijonų mūsų greit beliks tik du, nebent Angelos
Merkel pastangomis lietuvį prie kaimiškos žagrės pakeis sirų pabėgėlis... Jei Lietuvos ekonomika
nepagerės, padėtis nesikeis. Man irgi patinka šokti išeivijoje lietuviškus šokius ir kalbėti su
lietuviais lietuviškai. Tačiau tai nesulėtins išvažiuojančiųjų srautų. Mano nuomone, prisidėti prie
ekonomikos pagerinimo gali ir Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, kitos lietuviškos organizacijos
išeivijoje, kad ir nedaug, kad ir kuo galėdami, jauni bei seni, įvairių sričių profesionalai.
Rūpinkimės Lietuvos ekonomika šiandien, bendromis pastangomis siekime, kad vieną dieną
Lietuvos statistika galėtų paskelbti, kad daugiau lietuvių grįžta nei išvažiuoja iš šalies, kurios
vardan mes visi ir darbuojamės.
Angelė Kavak
#LietuviškaProdukcija
