Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai vyko politiškai sklandžiai, korektiškai ir tai buvo sėkmingas požymis, kad Lietuvoje baigėsi pereinamasis demokratijos etapas. Valdžios perdavimas vyko civilizuotai, be rimtesnių skandalų. Rinkimai niekuo neišsiskyrė nuo kitų senųjų demokratijų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ar Švedijoje balsavimo.
Politinis nuobodumas rodo brandą
Nors politinė konkurencija buvo aštri ir daug kandidatų norėjo nugalėti, bet rimtų skandalų buvo išvengta. Žmonės jau dažnu atveju rinkosi ne „iš blogo ar blogesnio“, bet iš „gero ir geresnio“. Daug rinkėjų mano, kad net laimėjus ne jų pasirinkimui, bus ramu už šalį, kad nebus kažkokių revoliucinių ir nepamatuotų pokyčių, kad nebus radikalių sprendimų, kurie galėtų sukelti kažkokias ilgalaikes neigiamas pasekmes. Lietuva pasauliui pademonstravo, kad yra rami, taiki ir stabili šalis, tą perteikė ir laikraščių antraštės, tokia žinia buvo perduota ir iš užsienio šalių ambasadų.
Galima pasidžiaugti, kad nepaisant skambių pareiškimų po bemiegių naktų iš kai kurių politikų, panašu, kad Vyriausybė, galbūt persitvarkius, bet išliks stabili ir galės funkcionuoti. Galbūt ne tokiu tempu, kaip norėtume, bet visgi Saulius Skvernelis yra jau trečias Premjeras, kuris dirba visą kadenciją po Andriaus Kubiliaus ir Algirdo Butkevičiaus. Iki jų, Vyriausybės išsilaikydavo vos po porą metų, kartais vos kelis mėnesius. Politikai jau randa jėgų ne tik kritikai, bet ir susitarimams dėl valstybės stabilumo. Tvarkingas valdžios pasikeitimas siunčia gerą signalą užsienio investuotojams ir kitoms valstybėms, kad Lietuva yra prognozuojama partnerė.
Radikalai rinkėjams nepatinka
Stabili valdžia negalima be rinkėjų brandos. Žmonės aiškiai leido suprasti, kad visokių „gelbėtojų“, praeities veikėjų ir juokdarių laikai baigiasi. Per Prezidento rinkimus visi paraštės politikai surinko niekingai mažai balsų. Rinkėjų apsisprendimo pokyčius aiškiai iliustravo Naglio Puteikio pralaimėjimai, kai prieš kelis metus surinkęs visai nemažai balsų, dabar šis politikas patyrė triuškinančius pralaimėjimus visuose rinkimuose. Nieko nenuveikė ir revoliucinius pažadus dalijęs Arvydas Juozaitis. Tiek pastangų, tiek laiko, o rezultatas apgailėtinas. Rinkėjai aiškiai pasakė, kad jie nei Juozaičiu, nei Puteikiu netiki.
Dar stipresnį pralaimėjimą patyrė populistai ir radikalai per Europos Parlamento rinkimus. Bandymai juodinti Europos Sąjungą, kaltinti Briuselį dėl vietos problemų ir žadėti revoliucijas nesuveikė. Vytauto Radžvilo nusišnekėjimai yra toleruojami kaip pliuralizmo laisvė, bet žmonės tuo netiki, kai reikia pasirinkti savo atstovą. Rinkėjai pagaliau atsikratė ir Rolando Pakso, kuriam tai jau buvo „gulbės giesmė“. Visuomenė nebenori gręžiotis į praeitį, o iš politikų nori ateities sprendimų. Nagliui Puteikiui nepadėjo net charizmatiškasis Antanas Guoga, kurio keisto politinio pasirinkimo nesuprato nei jo rinkėjai, nei N. Puteikio simpatikai.
Lietuvos rinkėjai parodė labai reikalingą stabilumą tuo metu, kai Europai jo labiausiai reikia. Lietuvos politinis tvirtumas ir branda netgi lenkia kitas demokratijas, kuriose atsirado šiek tiek valdžios pervargimo ženklų. Nacionalistai ir populistai Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, kitose šalyse, net Lenkijoje ar Vengrijoje sugebėjo pritraukti balsuotojus keistais pažadais ir gąsdinimais. Aišku, prie to prisidėjo ir nevykusi migracijos politika. Ši pamoka turi būti išmokta.
Lietuva į Europos Parlamentą siunčia labai solidžius politikus, kurie tinkamai atstovaus mūsų šaliai. Vos du politikai išsiskiria iš bendros 11 žmonių komandos ir vargu ar jie veiks komandoje. Tai geriausias rezultatas Lietuvos istorijoje.
Rinkimai demokratinėje šalyje visada atneša netikėtumų ir keli stabilūs, prognozuojami rinkimai negarantuoja, kad tai tęsis visada. Vis tik nuo dabar politikams kartelė užkelta ir kryptis aiški. Rinkėjai balsuoja už kuriančią, o ne griaunančią programą.
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
