Lietuvos viešojoje erdvėje nuolat iškyla diskusijos dėl gatvių ar mokyklų pavadinimų, miestų aikštėse tebestovinčių paminklų, skirtų su komunistine ideologija ar sovietinės okupacijos režimu susijusiems veikėjams, Lietuvą okupavusiai Raudonajai armijai. Sprendimus dėl tokių objektų pervadinimo ar pašalinimo šiandien savarankiškai priima savivaldybės, tačiau dažnu atveju nusprendžiama nesiimti ryžtingesnių veiksmų dėl įsivaizduojamo klausimo „jautrumo“.
Dar daugiau, nors per pastaruosius trejus metus Kultūros paveldo departamentas labai apdairiai išduoda leidimus atnaujinti sovietinei armijai skirtus memorialus, dalis jų vis tiek buvo savavališkai atnaujinti Rusijos ambasados lėšomis, veikiant tiesiogiai su savivaldybėmis, taip faktiškai pažeidžiant įstatymus dėl kultūros paveldo vertybių apsaugos.
Todėl parlamentarai A. Ažubalis ir L. Kasčiūnas iniciavo įstatymo projektą „Dėl draudimo propaguoti komunizmą arba kitą totalitarinę santvarką viešuosiuose objektuose“, kuriuo būtų kartą ir visiems laikams užbaigtos diskusijos, užkertančios kelią realiems sprendimams.
„Suvokdami XX a. totalitarinių režimų okupacijų padarinius ir žalą mūsų valstybei ir tautai bei minėdami valstybingumo atkūrimo šimtmetį, turime puikią progą išvalyti viešąsias erdves nuo okupacinių režimų propagavimui skirtų objektų. Šiuo įstatymu įtvirtintume draudimą propaguoti komunizmą ar kitas totalitarines ideologijas ar santvarkas, bet kokia forma įmažinant su jais siejamų asmenų, įvykių ar datų atminimą“, – teigė Seimo narys ir įstatymo iniciatorius A. Ažubalis.
Priėmus įstatymą, visi viešieji objektai, kurių pavadinimas arba turinys yra skirtas komunistinės ar kitos totalitarinės ideologijos ar santvarkos propagavimui, turės būti pakeisti arba pašalinti. Pristatydami įstatymo projektą, pakeičiamų objektų pavyzdžiais pateikė P. Cvirkos gatvę Širvintose ar S. Neries gatvę Vilniuje.
Parlamentaras L. Kasčiūnas pabrėžė, kad viena iš pagrindinių Rusijos propagandos žinučių yra išlaikyti Sovietų Sąjungos, kaip išvaduotojos nuo nacistinėse Vokietijos, mitą, o tuo pačiu Rytų Europos valstybių okupaciją ir aneksiją pavaizduoti kaip savanorišką prisijungimą.
„Kol Lietuvoje tebevadinamos gatvės tų asmenų, prisidėjusių prie sovietinės okupacijos įgyvendinimo Lietuvoje, ar paminklai, šlovinantys „išvaduotojus nuo buržuazinio nacionalizmo“, tol gali susidaryt įspūdis, kad mes tokiam istoriniam pasakojimui neprieštaraujame. Priimdami nacionalinės teisės aktą mes galutinai išspręstume šį klausimą, be to tai prisidėtų prie istorinio teisingumo visų nuo sovietinės okupacijos nukentėjusių asmenų atžvilgiu įgyvendinimo“, – teigė L. Kasčiūnas.
Įstatymo projekto pristatyme taip pat dalyvavusi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininkė Rasa Duobaitė-Bumbulienė teigė, jog nuo pat organizacijos įkūrimo 1988 metais Sąjunga kovojo dėl istorinės tiesos atkūrimo, kurios svarbiausiais akcentais turėjo tapti desovietizacijos įstatymas ir sovietinių simbolių atsisakymas.
„Jau beveik tris dešimtmečius gyvename nepriklausomoje valstybėje, o kai kuriuose miestuose ir miesteliuose paminklais, atminimo lentomis, gatvių ir kitais pavadinimais vis dar garbinamas mūsų okupantas. Net ir didieji Lietuvos miestai – Vilnius ir Kaunas – visai neseniai atsikratė tiltus puošusių sovietinių herbų, žvaigždžių ir skulptūrų. O ką jau bekalbėti apie mažesnius miestelius, kurių savivaldos atstovams dažnai pritrūksta politinės valios ar paprasčiausios žmogiškosios drąsos. Manau, kad artėjant valstybės atkūrimo šimtmečiui šiuo įstatymu turime puikią galimybę sovietiniais simboliais atsikratyti, taip parodydami, kad tautos didvyrių atminimas mums daug svarbesnis už kai kam vis dar artimą sovietinę nostalgiją“, – sakė R. Duobaitė-Bumbulienė.
LR Seimo TS-LKD frakcijos informacija
