Iš esmės užgrobdamas svetimos šalies orlaivį ir visai tiesiogine prasme pagrobdamas žmones, Aliaksandro Lukašenkos režimas vis mažiau skiriasi nuo režimo Pchenjane. Kaip reaguoti į tokį elgesį?
Pirminis vertinimas to, kas atsitiko su „Ryanair“ lėktuvu, skridusiu iš Atėnų į Vilnių ir priverstinai nutupdytu Minske, leidžia kalbėti apie kelias pamokas. Nekalbant apie teisinius niuansus ar niekuo dėtų lėktuvo keleivių išgyvenimus. Pirma, tai pati tiesiausia žinia Lukašenkos oponentams: „bijokite, nesvarbu, kur būtumėte. Mes (jaučiamės) nebaudžiami, todėl persekiosim jus visais būdais ir visur“. Žvelgiant žmogiškai, tai tikrai baisi žinutė, kuri reiškia, kad bet kas, turintis pasipriešinimo ar tik nepritarimo režimui istoriją, yra režimo taikinys.
Režimas siekia baimės atmosferą padidinti iki maksimumo ir taip tikisi, kad privers suabejoti jam nepritariančius vėl eiti į gatves ir priešintis. Kitaip sakant, tai yra (greta visų kitų jau padarytų režimo žingsnių) labai radikali prevencinė taktika – rengimasis ilgalaikei apgulčiai, o kartu ir bandymas sumažinti oponuojančiųjų gretas. Jie išvaromi lauk, susodinami, arba prigąsdinami nieko nedaryti. Jei visuomenė net ir bus nepatenkinta, bet bijos atvirai kovoti – režimas manys laimėjęs pergalę.
Antra, jau minėtas nebaudžiamumo aspektas yra labai svarbus. Režimas kol kas jaučiasi pajėgus siekti savo tikslų nesirinkdamas priemonių ir darys tai tol, kol vidaus ir išorės reakcija nesikeis. Vidaus reakcijos režimas iš esmės nebepaiso – net jei taikus protestas Baltarusijoje virstų į prievartinį, režimas tikrai nedvejotų šaudyti ir žudyti savo piliečius. Jau dabar jis tai daro prevenciškai.
Išorės reakcijos – visų pirma Vakarų – režimas taip pat kol kas nepaiso. Nes tos reakcijos, režimo supratimu, nėra. O kam keisti elgesį, jei į jį nėra išorinės reakcijos. Trečias svarbus aspektas – Baltarusijos ir Rusijos bendra veikla. Kol kas tvirtinama, kad po nusileidimo Minske vėliau į lėktuvą negrįžo Protasevičius su drauge ir dar keturi Rusijos piliečiai. Kodėl keturi rusai? Pats Protasevičius dar iki skrydžio rašė, kad jį seka „keli rusakalbiai“.
Nors kol kas tai prielaida, negalima atmesti, kad Baltarusijos ir Rusijos saugumas surengė bendrą operaciją Protasevičiaus sulaikymui, o savo užduotis atlikę Rusijos piliečiai liko Minske. Jei tai tiesa, esamas Rusijos ir Baltarusijos saugumo tarnybų bendradarbiavimas yra papildomas veiksnys Lukašenkos režimui jaustis nebaudžiamam. Kartu tai labai bloga žinia režimo oponentams, nes Rusijos saugumo tarnybų veiklos metodai ir rezultatai matomi ne tik šios šalies, bet ir daugelio Vakarų valstybių teritorijose.
Galiausiai – ir, turbūt, blogiausiai – yra tai, kad matant režimo elgesį pastaruosius metus, šis įvykis net negali būti vadinamas kažkokia nauja peržengta raudona linija. Tai – tiesiog jau įprastas (deja) režimo elgesys siekiant išlikti. Visi tie nusistebėjimai ir pasipiktinimai iš Vakarų sostinių arba rodo visišką nesupratimą, su kuo turime reikalą, arba yra tiesiog milžiniškas veidmainiškumas, dangstant savo neveiklumą nusistebėjimu „net įsivaizduoti negalėjau, kad galima taip elgtis“...
Vakarų reagavimo dilema
Rusijos režimui dirbančių vadinamųjų „smegenų centrų“ diskursas jau kelerius pastaruosius metus kalba apie Vakarų (visų pirma – Europos) gebėjimo strategiškai mąstyti ir elgtis nunykimą. Europa įprato gyventi taikoje ir tiesiog nebemoka mąstyti ir elgtis strategiškai, t.y. fokusuoti dėmesį į savo išlikimą ir saugumą. O jei Vakarai net negali suvokti, kad de facto karas tęsiasi, jie šį karą pralaimi. Rusija ir kiti autoritarai tikrai pasinaudos šiuo privalumu maksimaliai stumdami Vakarus į kampą, kol jie nepakeis savo mąstymo paradigmos.
Iš tiesų, bandymas savo mąstymo principais vertinti oponento elgesį ir reakciją į jo atžvilgiu taikomus veiksmus yra labai didelė klaida. Vakaruose atrodo, kad tikslinės sankcijos atskiriems atstovams yra baisus ginklas, nes tai tikrai būtų labai skaudu pačių Vakarų veikėjams, bet Baltarusijos režimui tai tikrai nėra kažkas nepakeliamo. Iš esmės jau pasiektas tas taškas, kai Lukašenkai nesvarbu, kad jis praranda galimybę bendravimą su Vakarais naudoti kaip svertą derantis su Rusija (kaip tai darė anksčiau). Blogiausiai, kad šiame etape net bendrosios sankcijos Baltarusijai, kaip šaliai, gali nebebūti pakankamas instrumentas priversti Lukašenką keisti elgesį. O apie jas dar net nekalbama.
Baltarusijoje formuojasi – jei dar nesusiformavo – režimas, vis labiau primenantis Šiaurės Korėją. Asimetriniam režimo elgesiui reikalingos asimetrinės priemonės. Net jei Vakarai jau seniai atpratę jas taikyti. Tai, kas buvo daroma iki šiol ir apie ką kalbama dabar – diplomatų išsiuntimas, skraidymo Europos oro erdvėje Baltarusijos aviakompanijai uždarymas, kiti iš esmės „minkšti“ žingsniai – yra prokrastinacija, o ne problemos sprendimas. Nors pasakyti, kad reikia imtis asimetrinių priemonių nesunku, tas priemones įvardinti yra iššūkis. Viena vertus, todėl, kad pats įvardinimas būtų jų viešinimas ir asimetriškumo mažinimas. Sunkiausia pasiruošti tam, ko nesitiki.
„Ryanair“ istorija akivaizdžiai pademonstravo, kaip tai užklupo Lietuvą ir Vakarus nepasirengusius. Netgi nesirengusius. Antra vertus, kalbant apie asimetriškumą Baltarusijos režimo atžvilgiu, jis turi išeiti iš dabartinių mąstymo standartų rėmų. Sankcijos režimui ir parama pilietinei visuomenei, nors skamba gražiai ir netgi teisingai, nebėra asimetrinės priemonės. Režimas tam pasiruošęs. Jau seniai.
Ar Vakarai, o kartu ir Lietuva, pasirengę imtis nestandartinių veikimo būdų – galbūt net tokių, kurios prioritetu matytų valstybės saugumo užtikrinimą, o ne pakankamai bendrų tarptautinių įsipareigojimų (kurių oponentai nesilaiko) besąlygišką laikymąsi? Tai sunki dilema, turbūt net neturinti būti viešojoje diskusijoje. Bet Vakarų (ir Lietuvos) sprendimų priėmėjai turi ją spręsti. Jei nori būti savo likimo (saugumo) kalviais.
Dr. Laurynas Jonavičius yra VU TSPMI dėstytojas
