Vakarieniaujant su šeima mano devynmetė dukra Grace liūdnai pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Kodėl jie uždaro muziejų?“ Ji su dviem savo seserimis mėgsta lankytis Ilinojaus valstijos muziejuje Springfilde ir žiūrėti į drugelių, reptilijų ir kitas floros ir faunos ekspozicijas, reprezentuojančias Prerijų valstijos įvairovę. Tai yra labai smagus ir nemokamas užsiėmimas, paįvairinantis vasaros atostogas.
Tačiau liepos 1 dieną muziejus užsidarys, nebent iki to laiko bus patvirtintas biudžetas. Aš nesu labai optimistiškai nusiteikęs ir abejoju, kad įstatymų leidėjams pavyks susitarti. Man kažkodėl atrodo, kad tarp gubernatoriaus Bruce’o Raunerio ir demokratų įstatymų leidėjų užvirusi kova bus ilga ir nuožmi, o muziejus – tik viena iš šios kovos aukų.
Atstovų rūmų spikeris Michaelas Madiganas ir Senato prezidentas Johnas Culleryonas nori pakelti mokesčius. Gubernatorius Rauneris mokesčių kėlimui nepritars, nebent Ilinojus priimtų fundamentalias politines ir ekonomines reformas. Demokratai įstatymų leidėjai turi sunkumų „suvirškinti“ radikalius gubernatoriaus pasiūlymus, turinčius padėti valstijai skatinti ekonomiką.
Štai kelios Raunerio siūlomos reformos:
- Pakeisti darbuotojų kompensacijų nuostatas, kad būtų sumažintos darbdavių išlaidos darbuotojų draudimui;
- Surengti referendumą dėl Konstitucijos pataisos, eliminuojančios politines machinacijas, pasitelkiant rinkimų apylinkių geografiją;
- Leisti rinkėjams balsuoti už dar vieną Konstitucijos pataisą, ribojančią valstijos įstatymų leidėjų kadencijų skaičių;
- Užšaldyti nuosavybės mokesčius visoje valstijoje, o juos didinti leisti tik rinkėjams pritariant referendume.
Nenuostabu, kad šios idėjos abiejuose demokratų valdomuose rūmuose yra tokios pat populiarios kaip dantų ėduonis.
Kai prieš šešis mėnesius Rauneris užėmė gubernatorius postą, jis perėmė merdėjančios ekonomikos, labiausiai įsiskolinusios ir mažiausią kredito reitingą šalyje turinčios valstijos vairą. Jo tikinimu, beprasmiška pinigais bandyti paramstyti esamas problemas, kol valstija nepakeis to, kaip ji iš esmės yra valdoma.
Tačiau praėjusią savaitę Cullertonas pareiškė, kad „darbuotojų kompensacijos nėra ekonominio vystymosi įrankis“.
Tikrai? Nuolat bendraudamas su darbdaviais aš galiu patvirtinti, kad retas kuris nepamini, jog ši valstija turi milžinišką darbuotojų kompensacijų problemą. Visose aplinkinėse valstijose darbdaviai neturi tiek smarkiai kratyti kišenių. Tiesą sakant, praėjusią savaitę kalbėjausi su vienu Ilinojaus laikraščio leidėju, kurio spaudos darbai vykdomi Misūryje. Kodėl? Jis man paaiškino, kad Misūryje darbuotojų kompensacija siekia $3 nuo kiekvieno $100 atlyginimo. Ilinojuje šis skaičius yra $13 nuo $100.
Čikagos apskrities gamintojai ir pramoninkai iš Linkolno žemės migruoja į Indianą ir Viskonsiną, o svarbiu jų sprendimą nulėmusiu faktoriumi jie nurodo darbuotojų kompensacijas. Tačiau profesinėms sąjungoms ir advokatams ši sistema labai patinka tokia, kokia yra, o demokratai įstatymų leidėjai neturi jokio noro pyktis su šiomis stambiomis rėmėjų grupėmis.
O aukšti nuosavybės mokesčiai iš Prerijų valstijos gena ne tik verslininkus, bet ir paprastus gyventojus.
Kalbant apie konstitucines pataisas, Madiganas ir Cullertonas jas vertina kaip grėsmę savo galiai. Rinkimų apylinkių ribos yra nubrėžtos taip, kad apsaugo jau postuose sėdinčius politikus; daugelyje rinkiminių apylinkių rinkėjai turi labai menką pasirinkimą, o kartais jo išvis neturi. Vietoj to, kad rinkėjai rinktųsi įstatymų leidėjus, įstatymų leidėjai renkasi savo rinkėjus. Na, o Madiganas, kuris Atstovų rūmuose sėdi jau nuo 1971-ųjų, kažkodėl nepritaria kadencijų skaičiaus ribojimui, o mes atsiduriame keistoje padėtyje.
Nei Madiganas, nei Cullertonas, nei Rauneris nerodo jokių ženklų, kad ketina užleisti savo pozicijas. Šiuo metu priimtas biudžetas yra visiškai nesubalansuotas ir turi $3-$4 milijardų deficitą.
Regis, apkarpymai yra neišvengiami. Kol kas Rauneris atskleidė daugiau nei $800 milijonų dydžio laikinuosius apkarpymus, kurie įsigalios, jei iki liepos 1 dienos nebus susitarta dėl biudžeto. Viena iš apkarpymų aukų bus pradžioje minėtas Ilinojaus valstijos muziejus. Mano dukros (ir tikiu, kad daugybė kitų vaikų) liūdės, negalėdamos šią vasarą jame lankytis. Tačiau tai bus toli gražu ne vienintelė auka, kurios iš Ilinojaus gyventojų šią vasarą pareikalaus susiklosčiusi politinė situacija. Telieka viltis, kad šios aukos ves į stipresnę ir sveikesnę valstiją.
Scottas Reederis, ilgametis politikos žurnalistas
