Tuoj, tuoj nakties orbitoje ryškiau nei saulė užtekės žvaigždė, angelų chorai prapliups negirdėtais balsais, piemenys užmirš savo ganomas avis ir bėgs pas vienintelį žmonijos Gelbėtoją, panorėjusį tapti bejėgiškumo įsikūnijimu. O trys išminčiai, iš kelionės pavargę, bet džiugūs, neš mažajam Viešpačiui karališkas dovanas, paskui nusilenks Jam iki pat žemės ir visam pasauliui bylos: „Žmonija sulaukė Dievo apsireiškimo, kokio niekada nebuvo ir daugiau nebus... Per geros valios žmones laisvai tešniokščia nesustabdoma džiaugsmo srovė, kuri pasiekia tolimiausius širdžių užkaborius ir teišdaigina naujo gyvenimo ūglius ypač dvasiškai drungnų žmonių išdžiūvusioje sielų žemėje...“
Marijai sutikus tapti Dievo Sūnaus motina, Šventoji Dvasia nedelsdama veikia – iš dangaus „išvilioja“ Švenčiausiosios Trejybės antrąjį Asmenį, ir Jis paslaptingai panyra į kilniausios žmonijos dukros įsčių tamsą. Beje, kitokia tamsa Jį pagaus, kai prasidės trumpalaikė tamsybių siautėjimo pasiutpolkė... Bet dabar Jėzus, ateidamas pas Mariją, neprašo Tėvą, kad atitolintų karčiausių išbandymų taurę, kuri bus neišvengiamai geriama Jam kybant ant kryžiaus. „Apsigyvenimas“ nekalčiausios Mergelės viduje – žinojimas, kad kūdikiui gimus Motina iš džiaugsmo pamirš gimdymo skausmus, nes ateina į pasaulį nepaprastas žmogus. Taigi tam tikra prasme Kalėdos prasidėjo tada, kai Marijoje užsimezgė Mesijo žmogiškos būtybės vaisius, ir Jo gimimas – tik laiko klausimas, nes niekas nepajėgus sugriauti dieviškų planų.
Nors iš pirmo žvilgsnio mums gali pasirodyti kažkiek keista, kaip gali Dievas atsiriboti nuo savosios dangaus laimės ir kaip nematomas mikroorganizmas pradėti naują gyvenimą po žydaitės širdimi, bet, prisimindami, kad dieviškame mažume slypi didysis pasaulio atpirkimo užtaisas, sakome: „Tai turėjo įvykti. Juk jei nebūtų Dievo Sūnaus gimimo, nebeliktų pasaulio, nebūtų mums galimybių antgamtiškai gimti Jame, ir tuomet viskas garmėtų į visuotinio chaoso prarają“.
Pasaulio Atpirkėjas yra tas pats Asmuo savo tobuliausio kūrinio viduje, tas pats – ant Kryžiaus ir prisikėlęs iš numirusių – Dievo Tėvo dešinėje. Kai Jis gimęs augo metais ir malone, Jo asmenybės tapatybės grožis skleidėsi pamažėle. Panašiai esti ir su mumis. Besilaukianti motina, iš medikų sužinojusi, kad pagimdys dukrytę, pasitaria su savo vyru ir duoda negimusiam vaikeliui Onutės vardą. Taigi ta pat Ona yra motinos pilve, ant jos rankų išvysta pasaulį ir, atėjus laiko pilnatvei, patenka į amžinybę. Nesakome, kad, kai Onai baigsis numatytas laiko limitas, ji atsidurs kapuose. Ne. Ten bus tiktai jos kūno „skafandras“. Jos tikroji esybė – siela – nesunaikinama, ir jai skirtas amžinas gyvenimas.
Koks jis bus, viskas priklausys nuo paties žmogaus. Jei jis su Kristumi ištikimai iki paskutinės valandėlės žemėje rinks tikėjimo gerųjų darbų deimančiukus, argi jam kyla pagrįsta baimė dėl pomirtinių grėsmių? Jo viduje malonė byloja, kad jis, dėl Jėzaus nuopelnų, išvys tokių dalykų, kokių net susapnuoti nepajėgė... Jėzus dėl to ir gimsta, kad paskelbtų ir paliudytų Gerąją Žinią, kuri Golgotoje bus užantspauduota Jo pralietu krauju. Taigi tik Jam numirus bei prisikėlus iš numirusių, nuo Jo atėjimo – gimimo – paslapties atidengiama uždanga, leidžianti bent iš dalies suvokti, kokia didinga ir neaprėpiama yra Kūrėjo meilė savajam kūriniui. Būtina apie tai mąstyti, kad gerai įsisąmonintume, jog Dievas nė vienam žmogui nėra šališkas.
Nuo pat Jėzaus atėjimo į šį pasaulį momento pradėjo pildytis senelio Simeono žodžiai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas“ (Lk 2, 34). O štai „Kristaus sekimo“ autorius Tomas Kempietis, rašydamas, kad „visas Jėzaus Kristaus gyvenimas buvo tik kryžius“, nori mums pasakyti, kad svarbiausi Jėzaus gyvenimo įvykiai yra paženklinti Jo regimos kančios ženklais.
Tačiau kaip nakties tamsiems ūkams išsisklaidžius brėkšta viltinga diena, taip panašiai esti ir su Kristumi: jei per Kalėdas įžengsime į Jo šventovę su gryna sąžine, kuri neseniai Susitaikymo sakramento maudyklėje buvo numazgota, ir tikėsime, kad Jis atėjo pas mus ne mūsų teisti, o gelbėti – išvesti mus iš tamsos į šviesą, tai tuomet tikrai Dievas mumyse nugalėjo klastingą nuodėmės veikimą, sąžinės graužimą bei savimeilės suktybę. Tikrai Jis gimsta mumyse...
