Kunigas Antanas Saulaitis yra Išsiskyrusiųjų sielovados centro „Bendrakeleiviai“, veikiančio jau 16 metų, vienas sumanytojų ir įkūrėjų. Šiame centre padedama išsiskyrusiems ar santuokos krizę išgyvenantiems žmonėmis, taip pat su išsituokusių tėvų paaugliams vaikams. Neseniai pradėta vykdyti pagalbos programa antrą kartą civiliškai susituokusiems žmonėms. Su kunigu Antanu Saulaičiu SJ kalbamės apie iššūkius, su kuriais susiduria antrą kartą susituokę žmonės, apie jų galimybes dalyvauti Bažnyčios gyvenime bei apie pagalbos su įvairiomis krizėmis susiduriantiems žmonėms galimybes.
- Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie „Bendrakeleivių“ programą ir savo paties vaidmenį joje?
- „Bendrakeleiviai“ prasidėjo 1999-aisiais, prieš 16 metų, Šv. Jonų bažnyčioje. Pradėjome trise su psichologe Rasa Bieliauskaite, sielovadininke Elvyra Kučinskaite. Du kartus per metus vykdavo programa skyrybų krizę išgyvenantiems žmonėms, tiek esantiems ant skyrybų slenksčio, tiek išsituokusiems. Vėliau išsivystė ir kitos dabar vykdomos programos. Pavyzdžiui, dirbama su įvairaus amžiaus išsituokusių tėvų vaikais. Viena iš priežasčių, kodėl tai darome, nes kitur pasaulyje tokios grupės yra rengiamos mokyklose, o mes tokio dalyko neturime.
- Mokyklose dirbama su išsiskyrusių tėvų vaikais?
- Taip. Mokytojas pastebi, kad vaiko dėmesys sutrikęs, jis išsiblaškęs, neruošia pamokų, kažką išgyvena. Tuomet surenkami iš skirtingų klasių tokias pačias problemas patiriantys vaikai ir jiems padedama susivokti.
„Bendrakeleiviuose“ taip pat vykdome ir nesusijusias su skyrybomis programas. Dirbame ir su žmonėmis, kurie namuose turi ligonį, močiutę, mamą ar vyrą, ir turi slaugyti jį dieną ir naktį, labai nuvargsta.
Šiais metais pradėjome programą, skirtą tiems, kurie jau yra antrą kartą susituokę civiliniu būdu, nes pirmoji santuoka buvo bažnytinė. Sunkių problemų yra šeimose, kurios yra sudėtinės – ir vienas, ir kitas ateina su vaikais, arba viena pusė turi vaikų, o kita – ne. Iš viso vyksta apie dvidešimt skirtingų programų per metus, kurios padeda žmonėms atsistoti ant kojų. Visa dvasia arba nuotaika nėra nei grynai psichologinė, nei grynai religinė arba dvasinė. Taikomas labai gražus derinys su švelniu religiniu žvilgsniu, gera psichologija. Tai yra savipagalbos grupės su religine ir psichologine palyda. Grupėms vadovauja paprasti žmonės, jų dalijimasis teikia gyvybingumo. Mūsų atveju savipagalbos grupei talkina psichologas ir sielovadininkas, o kai kuriose programose dalyvauja ir kunigas.
- Natūralu, kad ne visi antrą kartą susituokę žmonės ateina į tokias grupes. Kokie klausimai paskatina žmones ateiti ir kažko ieškoti?
- Žmonės, kurie antrą kartą tuokiasi, yra patyrę skyrybas, o tai labai skausminga. Pagal įtampos arba streso lygį tai beveik prilygsta mirčiai. Sutuoktinio mirtis yra pats baisiausias dalykas, ir tam skausmo skalėje duodama šimtas balų, o skyryboms – devyniasdešimt devyni. Kai žmonės lieka vieni, paprastai po kelerių metų vėl susiranda kitą gyvenimo draugą ar draugę ir tuokiasi. Su didele baime ir rūpesčiu, nes viena santuoka jau iširo. Kyla klausimų, kaip galės šitą santuoką sukurti ir išlaikyti. Ypač jei dar nepasveikta nuo anos. Vienas klausimas – pati antra santuoka, o kitas – vaikai. Ateina į šeimą kitas vyras arba kita moteris, kurie nėra vaikų tėvai. Koks yra santykis mamos vyro su mamos vaikais? Kaip vystyti santykius, kad kurtųsi šeima, o atėjęs žmogus nebūtų suvokiamas kaip pridėtinis? Trečias iškylantis klausimas būtų religinis. Visiems žmonės reikia Dievo ir žmonių pagalbos, o ypač tokiame trapiame ryšyje kaip antroji santuoka. Ir kaip dabar ta Dievo pagalba pasikliauti katalikiškai arba krikščioniškai, jei žmonės pagal standartinę tvarką negali visavertiškai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir priimti Šventąją Komuniją? Šie trys klausimai turbūt būtų pagrindiniai.
- Gal galėtume išplėtoti trečiąjį klausimą. Kai žmonės negali priimti Komunijos, jie nesijaučia visaverčiais bendruomenės nariais, jiems sunkiau eiti į Bažnyčią. Kaip padedate žmonėms įsisąmoninti tai?
- Kaip ir visi dalykai Bažnyčioje, tai nėra vieno žmogaus darbas. Reikia įvairių žmonių, kad jie bendradarbiautų, kad tie, kurie ateina, galėtų Bažnyčioje jaustis kaip namie. Prieš keletą dešimtmečių, tačiau šiek to išlikę ir mūsų laikais, būdavo sakoma, kad civiliškai susituokę žmonės gyvena nuodėmėje, susidėję ar apibūdinama kokiais kitais žiauriais žodžiais. Antrąkart susituokę žmonės mano, jog visi „geri katalikai“ kreivai į juos žiūri. Iš to kyla jautrumas. Nebūtinai taip yra, kad žmonės pirštais ar žvilgsniu bado, bet jaučiasi „neverti su šitais gerais žmonėmis dalyvauti“. Vienas siūlomų būdų – ir per Sinodą Romoje buvo kalbama, ir paprastai patariama – jeigu žmonės negali priimti Komunijos, kaip Kristaus kūno ir kraujo, kad bent būtų dvasinė Komunija. Tačiau teologiškai nėra jokio skirtumo tarp dvasinės Komunijos, nes nėra tokio dalyko kaip „fizinė Komunija“. Taip pat popiežius neseniai kalbėjo, kad nėra taip, jog civiliškai susituokę žmonės negali visavertiškai dalyvauti Mišiose, jie nėra ekskomunikuoti, tai panaikinta įvairiose šalyse maždaug XX a. viduryje. Teoriškai dabar jie nėra atskirti nuo Bažnyčios, bet praktiškai yra, nes sakoma, kad žmonės civilinėje santuokoje negali būti krikšto tėvai, negali padėti dalinti Komunijos, mokyti vaikų ir pan. Tai yra tas pat kaip nebūti Bažnyčios nariu. Tu ateini ir nieko negali daryti, dalyvauti. Tai pamažu nyksta, apeinama ši kieta, griežta pažiūra ir žvelgiama, kad galbūt antrą kartą susituokęs žmogus gali padėti parapijoje kokiu nors darbu, sakykime, savanoriaujant prižiūrėti vaikus šventų Mišių metu, giedoti chore ar skaityti per Mišias. Nė vieno iš atėjusiųjų į Bažnyčią nebūna švento, visi žmonės turi savo naštą, savo klaidų. Civiliškai susituokę žmonės vis labiau įtraukiami. Yra ir dar vienas dalykas, kuris truputį atleidžia širdį ir atkuria civiliškai besituokiančių žmonių savivertės stoką. Nors ir antrą kartą tuokiantis dažnai bažnytinė santuoka nebeįmanoma, mes sakome, kad bet kokiu gyvenimo atveju labai tinka ir dera melstis. Net ir, tarkim, mėnesiui keliaudamas į Afriką, aš pasimeldžiu, prašau palaiminimo. Taip pat labai meldžiamės laidodami žmogų. Netgi šventiname namus, automobilius, nors tai yra daiktai. Kai žmonės tuokiasi civiliškai, galima padaryti maldos valandėlę, prašyti Dievo palaimos jų gyvenimui kartu, sveikatos jiems ir jų vaikams.
- Ar dažnai civiliškai besituokiantys žmonės kreipiasi maldos valandėlės?
- Jie nežino to. Todėl būtina kalbėti apie tai. Jei sužinodavau, kad kas nors tuokiasi civiliškai, visada pasiūlydavau, ar nenorėtų paskaityti kokią Šventojo Rašto ištrauką, sukalbėti maldelę. Nebūtina ir kunigo kviesti, jie patys gali tai padaryti. Tuomet jiems duodi tuos lapelius, kur yra santuokai skirti skaitiniai ir maldelės. Jie gali tai perskaityti, pasimelsti. Manau, kad tai šiek tiek palengvina atskirtumo jausmą.
- „Bendrakeleiviai“ dirba ir su probleminių šeimų paaugliais. Turbūt jau nuo paauglystės vaikai yra mokomi, kad svarbu atleisti tėvams?
- Taip, svarbu suprasti, kad tėvai irgi yra žmonės. Kad nėra kažkokie, nenoriu sakyti, „baidyklės“, „baubai“, jie daro, ką išmano, ką gali, neriasi iš kailio dėl savo vaikų. Ir tada jie supranta, kaip svarbu mamai ar tėtei parodyti meilę, kad ir nesutaria dėl kažko, nesutinka. Tėvai, tarkim, neleidžia iki vidurnakčio būti mieste, liepia namo grįžti dešimtą vakaro. Vaikas tuomet šiaušiasi, bet turi suprasti, kad tai yra tėvų atsakomybė, jie ne iš blogos valios savo vaiką „kankina“, viskas yra paties vaiko labui. Šiek tiek užtrunka, kol paauglys tai suvokia.
- Kai ateina ant skyrybų slenksčio esantys žmonės, suprantama, kad visų pirma jie yra skatinami iš naujo atrasti vienas kitą, bet ar būna tokių situacijų, kad žmonėms bet kuriuo atveju geriau būti atskirai?
- Psichologų ištirta, jog žmogus skirtis apsisprendžia prieš dvejus metus, kai jis pats ar pati tai žino, pasąmonė apsisprendžia, kad „jau viskas, nebegaliu daugiau“ ir tik vėliau suvokia, ką tai reiškia. Nors savo būreliuose turėjome tokių atvejų, kai žmonės ateina ir mano, jog tikrai reikia skirtis, bet paskui išsiaiškina ir neišsiskiria. Taip pat yra ir su daug kitų dalykų gyvenime, ne tik skyrybomis, bet ir finansiniais, darbo ir visais kitais klausimais, kur atrodo, kad jau bus blogai, bet paskui pasirodo, jog galima toliau gyventi ir sugyventi, surasti būdų kalbėtis. Kartais padedant kitam žmogui lengviau išsiaiškinti. Ne visada vyras ir žmona kalbasi atvirai ir pakankamai. Tačiau yra ir tokių atvejų, kur tiek iš šalies, tiek iš vidaus žiūrint, reikia sakyti, kad būtina skirtis. Aš pats esu taip sakęs žmonėms. Ten, kur yra smurtas, ne atsitiktinis atvejis, kai praradus kantrybę suduota vaikui ar kas nors panašaus, bet kur yra nuolatinis vyrą, žmoną ar vaikus niekinantis smurtas, ne tik fizinis, bet ir psichologinis. Tuomet nėra kitos išeities. Nors mūsų būreliuose yra buvę žmonių, kurie buvo smurtautojai šeimoje, bet su pagalba nustojo tai daryti.
- Paprastai sakoma, kad visų pirma sutuoktiniai turi mylėti vienas kitą, tuomet vaikai augs gerai, nes bus apgaubti tėvų meilės. Tačiau kaip paskirstyti prioritetus antros santuokos atveju, kai vienas iš sutuoktinių vaikams nėra tėtis arba mama?
- Vis vien lieka tas pat, sutuoktinių meilė – pirmiausia. Tai yra visa ko pagrindas, ar būtų pirma santuoka, ar antra. Pirmenybė yra sutuoktinių savitarpio ryšys. Dažnai būna, kad visas dėmesys skiriamas vaikams, rūpinimuisi jais. Tačiau vaikai užauga, išeina iš namų, ir staiga vyras ir moteris, būdami per keturiasdešimties metų, suvokia, kad jie irgi yra žmonės ir turėtų turėti savo gyvenimą. Jeigu dvidešimt metų nebuvo tokio natūralaus ryšio, tada reikia ypatingų pastangų jį iš naujo sukurti.
Kalbino Vaiva Lanskoronskytė, Bernardinai.lt
