Kūčios – paslaptingiausias metų vakaras, kuomet prabyla gyvuliai, vanduo akimirkai virsta vynu, kiekviena smulkmena gali išpranašauti ateitį, o sapnai virsta tikrų tikriausiu pasimatymu su savo lemtimi.

Ir nesvarbu, kad šiais laikais mieste kažin ar rastume tvorų, kurių baslius būtų galima suskaičiuoti, o mėginti savo burtams iš kur nors gauti gyvą gaidį – apskritai bergždžias reikalas, nes keliasdešimties kilometrų spinduliu gyvo gaidžio nei su žiburiu, nei su šventinta žvake pasišviesdami nesurastume. Ir vis dėlto tradiciją Kūčių vakarą burtis vis dar gyva. Dalijamės ir mes šios stebuklingosios nakties burtais. Galbūt kai kuriuos jų šeimos ir artimųjų rate išbandysite ir jūs?

Kūčių stalas

Kūčių pavadinimas atsiradęs nuo ritualinio valgio kūčios. Kalbininkas ir istorikas Kazimieras Būga teigė, kad lietuviai žodį „kūčia“ yra pasiskolinę iš senovės graikų (tą pačią prasmę turi graikiškas žodis „kukkia“). Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintas bičių medumi ir skirtas pavaišinti į puotą pakviestoms protėvių vėlėms, taip pat valgomas pačių aukotojų. Jo atitikmuo mūsų laikais yra kūčiukai su aguonpieniu. Įprastai per Kūčias valgomi patiekalai be mėsos ir gyvulinių produktų - pieno, sviesto, grietinės, kiaušinių ir pan. Taigi prie tradicinio Kūčių stalo persivalgyti beveik neįmanoma, net ir skanaujant visus 12 patiekalų. Skaičius 12 pagal pagonišką tradiciją reiškia 12 mėnesių, pagal krikščionišką - 12 apaštalų.

Kūčių dieną stengiamasi susitaikyti su praeitimi - nedirbami sunkūs darbai, negalima nieko skolintis, reiktų grąžinti visas skolas, ir ne tik materialias. Taip pat svarbu atsiprašyti įskaudintų žmonių ar bent mintyse jiems atleisti. Prie Kūčių stalo paprastai sėdama patekėjus Vakarinei žvaigždei. Prie vakarienės stalo sėsdavo visi šeimos nariai, būdavo pakviečiami ir vieniši giminaičiai, kaimynai ar netgi elgetos. Tikėta, kad bendras susėdimas padės sustiprinti šeimos santarvę, o šia vakariene pavaišintas svetimas žmogus atneš namams laimę. Susėdus prie Kūčių stalo pirmiausiai aptariami praėję metai, prisimenami mirusieji, pasidžiaugiama derliumi ar pasiekimais, tik tuomet pereinama prie kalbų apie ateitį.

Kūčių vakarienė pradedama malda ir laužant šventintą kalėdaitį. Duodami vieni kitiems laužti sako palinkėjimus, dėkoja. Tuomet po gabalėlį kalėdaičio įdedama į kiekvieną ant stalo stovintį patiekalą. Nederėtų kalėdaičių palikti kitiems metams.

Daug kur dar išlikusi tradicija po staltiese dėti šieno gniūžtę. Katalikai tai aiškina tuo, kad ėdžiose ant šieno yra gimęs Jėzus. Senųjų tradicijų tyrėjai teigia, kad šiaudai būdavo dedami ir anksčiau - jie simbolizavo sudūlėjusią praeitį. Kitą dieną šis šienas yra sušeriamas gyvuliams, tikima, kad tuomet jie bus sveiki ir našūs.

Tikintiesiems geriau atskirti ritualinę šventą vakarienę nuo pagoniškų burtų - burtis pradedama tik tuomet, kai vakarienė yra baigta, o visi ją valgę persižegnoja ir atsitraukia nuo stalo. Beje, stalas nenukraustomas - po truputį kiekvieno patiekalo paliekama artimųjų vėlėms, kurios, tikima, ateina naktį.

Populiariausi burtai

Pirmasis visiems žinomas burtas yra šiaudo traukimas iš po staltiesės. Baigus valgyti vakarienę, nežiūrint dešine ranka reikia ištraukti iš po staltiesės vieną šiaudą. Ilgas šiaudas reiškia ilgą gyvenimą, trumpas, plonas - vargus; storas, šakotas - turtus, žolė su sudžiūvusiu žiedu - meilę ir vedybas; su varpa - turtus, vaisingumą. Jei ištekėjusi moteris ištraukia šiaudelį, kurio vidurys sustorėjęs, tai ateinančiais metais susilauks vaikelio. 

Paimkite keletą dubenėlių ir po kiekvienu paslėpkite kryželį, žiedą, žydinčią šakelę ar monetą. Kas ką išsirinks, tą ir turės - kryželis - vargas ar net mirtis, žiedas - meilė, vedybos, šakelė - sveikata, moneta - pinigai.

Buvo spėlioja ir pagal šešėlį - išjungus šviesą, vienoje stalo pusėje pastatoma deganti žvakė, kitoje pusėje - į dubenėlį įdedamas suglamžytas popierius (galima jį padegti, tik svarbu, kad jis nesubyrėtų į pelenų krūvelę). Ateitis spėjama pagal šešėlį ant sienos - jei jis panašus į laivą, laukia kelionė, jei į karūną - laukia garbė ir šlovė, ir t.t.

Susėdę prie Kūčių stalo atidžiai apžiūrėkite ir sienas, ant kurių krinta valgančiųjų šešėliai. Jeigu šešėlis atrodo didelis, stambus, apimąs visą žmogų, tai tie metai bus geri, nekamuos ligos, viskas gerai klosis. Jei šešėlis be galvos - ištiks skaudi nelaimė; jei plonas, neaiškus, virpantis – tam bus sunkūs metai.

Svarbią vietą ateities spėjimuose turėjo žvakė ir vanduo. Vienas populiariausių burtų - uždegus vaško žvakę, palenkti ją virš vandens ir lašinti vašką. Susidaręs piešinys apibūdins, kas laukia.

Sėkmės burtai 

Kūčių vakarą, kai visa šeima ruošiasi sėsti prie šventinio stalo, norint, kad kiti metai būtų sėkmingi, reikia į lėkštę įsidėti 12 patiekalų (po truputį) ir su ta lėkšte apeiti aplink namą, kuriame yra valgoma šventinė vakarienė, 3 ratus, po to tuos patiekalus suvalgyti. Mūsų senoliai tikėjo, kad toks „ritualas“ skalsina kitus metus.

Pasibaigus Kūčių vakarienei, mama paima kviečių saują ir beria grūdus vaikams ant galvų - kuris iš jų daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens.

Einant miegoti po Kūčių vakarienės liaudies išmintis pataria pasidėti po pagalve dvilypį lazdyno riešutą. Kalėdų rytą įsidėkite jį į piniginę – ir joje visada bus pinigų.

Meilės burtai

Dauguma Kūčių burtų susiję su meile ir vedybomis. Mat žiemos metu dažniausiai vykdavo žvalgytuvės ir piršlybos, tad ši tema buvo itin aktuali.

Porinis - neporinis. Šis burtas gali būti atliekamais keliais būdais. Vaikinai eidavo nešti malkų, grįžę perskaičiuodavo. Merginos eidavo apglėbti tvoros, tuomet perskaičiuodavo virbus. Galima pasemti saują kūčiukų ar riešutų ir juos perskaičiuoti. Jei skaičius porinis, laukia vedybos, jei ne - šiemet dar teks palaukti.

Kuris pirmas? Visi netekėję, nevedę šeimynykščiai paima po kūčiuką ir pakviečia šunį į trobą - kieno kūčiuką suvalgys pirmą, tas pirmas ir ves. Galima mesti per petį batą link durų - jei batas pasisuks nosimi, išeisi iš namų, jei kulnu - dar liksi.

Kas jis bus? Sužinoti, už ko ištekės, mergina gali keliais būdais. Paprasčiausias - pasidėti po pagalve lapelius su keliais vardais ir ryte vieną nežiūrint išsitraukti. Galima būsimąjį pamatyti tamsiame kambaryje (dar geriau - pirtyje) vidurnaktį žiūrint į veidrodį. Ką jame išvysi, tas ir bus tavasis. Bet atsargiai - galima jame išvysti ir velnią, o tai jau blogas ženklas. Kūčių vakarą galima nulupti obuolio žievę ratu taip, kad ji nesutrūktų, tuomet ją mesti per galvą atgal. Iš nukritusios žievės perskaitysi pirmąją mylimojo vardo raidę. Būsimąjį galima ir susapnuoti. Vakare privalgius sūrios silkės, nakčiai prie lovos reikia pasistatyti stiklinę vandens - kas sapne ją paduos, už to ir ištekėsi. Dar galima pastatyti dubenį su vandeniu ir permesti šiaudą - naktį susapnuosi, kad eini tiltu per upę. Ką ant jo sutiksi, tas ir bus vyras. Būsimąjį susapnuoti padeda ir po pagalve padėtos vyriškos kelnės.

Iš kur? Iš kur atvyks piršliai, galima po sužinoti po vakarienės išėjus į lauką ir pasiklausius, kurioj pusėj šunys loja.

Orų spėjimai

Per Kūčias ir Kalėdas spėdavo ir orus. Sakoma, „jei Kalėdos su ledu, Nauji metai - su bradu“, ir atvirkščiai. Tai reiškia, kad sniegingos Kalėdos neretai reiškia atodrėkį per Naujuosius.

Jei Kūčių dieną ant stogo pakraščio laikosi daug sniego, bus daug baravykų.

Kai Kūčių vakaras giedras, ryškiai šviečia žvaigždės, žiema bus šalta, o vasara karšta, Joninės - be lietaus.

Jei Kalėdos sniegingos, baltos, tai Velykos bus žalios, jei Kalėdos juodos, tai Velykos bus baltos.

Jei per Kalėdas miške medžiai apšarmoję, vasara bus lietinga; jei medžiai pliki, vasara bus šilta ir sausa.

Pagal lietuvišką spaudą