Nauja Kongreso sesija, tas pats senas partinis susiskaldymas. Niekas negalėjo tikėtis kažko daugiau. Tačiau yra viena problema, kuri turėtų suvienyti susiskaldžiusias partijas – Amerikos darbuotojų algų kėlimas.
Vidutiniai atlyginimai vis dar nesiekia tokių, kokie jie buvo 1990-aisiais. Pusė 30-mečių neuždirba tiek, kiek tokio amžiaus būdami uždirbdavo jų tėvai. Pastoviai vykdomos apklausos akcentuoja, kad visi rinkėjai nori, jog įstatymų leidėjai ieškotų būdų padidinti algas, o ne suktų galvas dėl socialinių problemų kaip tradiciškai tai daro partijos.
Progresyvių aktyvistų grupės planuoja didinti atlyginimus, kovodamos dėl minimalaus, 15 dolerių už valandą, atlyginimo. Tačiau tokia kampanija neatkreipia dėmesio į vidutinį atlyginimą gaunančio asmens siekius. Vos 395 tūkstančiai žmonių, kuriems daugiau nei 25 metai, gauna minimalų atlyginimą. Tai yra vos pusė procento nacionalinės valandinės darbo jėgos.
Kad algas pavyktų pakelti, reikia kovoti dėl 50 dolerių už valandą arba 50000 dolerių per metus karjerų. Tai yra viduriniosios klasės darbai, kuriems nereikia aukštojo išsilavinimo, tačiau tokie atlyginimai suteikia žmogui laisvę gyventi ne nuo atlyginimo iki atlyginimo.
Geriausia viso to dalis? Šios 50 tūkstančių dolerių per metus mokančios karjeros jau egzistuoja ir laukia nesulaukia kol atsiras darbuotojų. Patys naujausi vyriausybės duomenys rodo, kad šalyje yra 5,5 milijonų laisvų darbo vietų. Šios pozicijos reikalauja vidutinių įgūdžių mainuose, pardavimuose ar sveikatos apsaugoje. Darbo departamentas taip pat tikisi, kad per ateinančius metus bus sukurta tūkstančiai darbo vietų pardavimų atstovams, santechnikams bei namų priežiūros darbuotojams.
Šios karjeros, kuriose atlyginimai yra 50 tūkstančių dolerių ir daugiau per metus, gali panaikinti ir kitas darbo rinkos problemas. Nepaisant ganėtinai žemo nedarbingumo lygio, šalyje vis dar gyvena beveik 2 milijonai žmonių, kurie jau ilgą laiką neturi darbo, daugiau nei 5 milijonai, negalinčių rasti darbo pilnu etatu ir milijonai žmonių, įdarbintų ne pagal savo įgūdžius. Kovoje už 50 dolerių per valandą, šio „įgūdžių skirtumo“ įveikimas yra svarbiausia problema.
Kaip įstatymų leidėjai gali panaikinti įgūdžių skirtumą, kuris kliudo tiek darbuotojams, tiek darbdaviams? Tai labai sudėtingas klausimas, kuriam atsakyti reikia atsižvelgti į socialinius, ekonominius bei švietimo ypatumus.
Pats paprasčiausias būdas, kurio galima imtis kovojant dėl 50 dolerių per valandą atlyginimų, yra įgūdžių nereikalaujančių darbų apsaugojimas, nes juose apmokoma didžioji dalis Amerikos darbo jėgos. Bandymas didinti minimalius atlyginimus tam labai kenkia. Tik labai nedidelė darbuotojų dalis gauna minimalų atlyginimą, tačiau labai didelė dalis pradeda savo karjerą būtent įgūdžių nereikalaujančiuose darbuose. Tūkstančiai kompanijų prezidentų savo kelią pradėjo būtent šiame sektoriuje.
Kvalifikacijos nereikalaujančiuose darbuose ugdomi klientų aptarnavimo, komandinio darbo, greito orientavimosi aplinkoje įgūdžiai. Šių įgūdžių reikia didžiajai daliai darbuotojų, norinčių kilti karjeros laiptais. Akademiniai tyrimai rodo, jog du trečdaliai darbuotojų, dirbančių įgūdžių nereikalaujančiuose darbuose, gauna didesnius atlyginimus jau po keleto mėnesių praleistų darbe. Tyrimai taip pat rodo, jog tie, kurie įgijo šiuos įgūdžius, praėjus keliems dešimtmečiams gauna bent 20 procentų didesnius atlyginimus.
Deja, dramatiškas kvalifikacijos nereikalaujančių darbų atlyginimų kėlimas būtų žalingas kovai už 50 dolerių per valandą. Kaip teigiama San Fransisko Federalinio iždo minimalių atlyginimų tyrime, dėl drastiškai padidėjusių atlyginimų mažiausiai įgudę darbuotojai netenka darbo vietų, o to padariniai „gali būti daug blogesni negu prieš tai.“
Nors specifiniai planai kovai už 50 dolerių per valandą dar neegzistuoja, dabar reikia pradėti sukti galvas ne dėl mažiausių atlyginimų, o dėl vidutinių. Dėl to turėtų kovoti visi amerikiečiai.
