Rugsėjo 26 dieną Kolubijoje, Kartachenos mieste, buvo pasirašytas susitarimas dėl taikos tarp vyriausybės ir didžiausios sukilėlių grupuotės FARC (Ginkluotųjų Kolumbijos revoliucinių pajėgų), kuriuo turėjo būti užbaigtas vienas iš ilgiausiai pasaulyje trunkančių pilietinių karų. Kviečiant palaikyti taikos susitarimus, spalio 2 dieną buvo surengtas referendumas. Piliečiai susitarimus atmetė – 50,2% balsavusiųjų išreiškė nepritarimą. Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas buvo vienas pagrindinių sutarties iniciatorių ir „už ryžtingas jo pastangas baigiant daugiau nei 50 metų šalyje vykstantį pilietinį karą“ buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Apie taikos procesą Lukas Kisielius kalbėjosi su Kolumbijoje šiuo metu politikos mokslus studijuojančia Kamile Kontrimaite.
-Beveik niekas neabejojo referendumo sėkme. Nebuvo parengtas joks veiksmų planas piliečiams atmetus šį sprendimą. Kas laukia toliau?
- Balsavimo dieną buvau Kolumbijos Karibų salose. Sekmadienio popietę klausinėjau vietinių, kada sužinosim rezultatus, ir nustebau, kad daugeliui jų rezultatas buvo visiškai nesvarbus. Nesvarbi ateitis. Vietinės parduotuvės darbuotoja į mano klausimus dėl rezultatų atsakė: „Kam čia sukti galvą, jeigu vis tiek „taip“ nugalės.“ Tikra tiesa, kad niekas neabejojo referendumo sėkme, ir iki pat šiol kolumbiečiai, paklausti, kas bus toliau, nutyli. Niekas nežino. Buvęs prezidentas Alvaro Uribe, aktyviai kovojęs prieš taikos sutartį, nenori duoti interviu žurnalistams ar pasirodyti viešumoje, nes neturi parengęs veiksmų plano.
- Kokios priežastys galėjo nulemti tokius balsavimo rezultatus? Ar aktyvi buvusio prezidento agitacija prieš sutartį galėjo padaryti įtakos rinkėjams?
- Svarbiausia priežastis, nulėmusi tokius balsavimo rezultatus, tai rinkėjų pasyvumas. Pasibaigus balsavimui skaičiau naujienas Kolumbijos interneto svetainėje ir negalėjau patikėti, jog tik mažiau nei 40 proc. visos tautos balsavimo dieną atvyko balsuoti. Taip pat, kaip jau minėjau, kolumbiečiai buvo tokie užtikrinti referendumo sėkmė, jog nemanė, kad viskas gali pasisukti kita linkme. Mano fakultete nuomonių sklandė įvairių, keliskart vyko debatai, ir studentai prognozavo, jog referendume „taip“ ir „ne“ skirtumas bus labai mažas. Gaila, jog tai buvo tik mažuma. Trečioji priežastis – tai A. Uribe agitacija. Buvęs šalies vadovas aršiai agitavo Kolumbijos piliečius atiduoti balsą prieš, triuškindavo argumentais, kodėl piliečiai turėtų pasirinkti būtent tokį variantą, ir kuo jis yra naudingas. Referendumo oponentai, kartais prisidengdami religiniais argumentais, įrodinėjo, jog Dievas nori, kad žmonės balsuotų prieš. Nepaisant to, dabar puikiai matome, jog A. Uribe kartu su savo patarėjais nė nenutuokia, ką daryti toliau.
- Kokios nuomonės sklando Kolumbijoje apie taikos sudarymą tarp vyriausybės ir sukilėlių? Ką piliečiai mano apie Nobelio premijos suteikimą Santosui?
- Nuomonių, jog reikia sudaryti taiką tarp vyriausybės ir sukilėlių, yra girdima kasdien. Žmonės kalba, kad be jos Kolumbijoje nebus ateities. Bet kuriuo atveju kaip būtina sąlyga iškeliama tai, jog sukilėliams, nusikaltusiems Kolumbijos provincijose, turi būti įvykdytas teisingumas.
Kiek teko girdėti, dauguma piliečių gerbia sprendimą suteikti Taikos premiją J. M. Santosui, tačiau, kaip ir kiekvienoje situacijoje, su tuo sutinka ne visi. Todėl yra nuomonių, kad jeigu būtų laimėję taikos šalininkai, J. M. Santosas premijos nebūtų gavęs.
- Sutartis buvo istorinis įvykis, galėjęs skelbti pabaigą vienam ilgiausiai pasaulyje vykstančių pilietinių karų. Kodėl visuomenė nepritaria šiam sprendimui?
- Visiškai sutinku su tuo, kad tai buvo istorinis įvykis. Prisipažinsiu, prieš atvykdama į Kolumbiją nelabai žinojau šalies situaciją, bet tik atvykus ir prisistačius, jog studijuoju politikos mokslus, būdavau maloniai pasveikinta, man pridurdavo, kad atvykau pačiu laiku. Iš tiesų labai liūdina referendumo baigtis. Susiradau draugų iš Brazilijos, Čilės, jie man papasakojo apie savo šalių patirtis, pridurdami, jog nesupranta, kodėl kolumbiečiai pro pirštus pažiūrėjo į šį balsavimą.
Visuomenė čia tarsi padalyta į tris dalis: vieni, kurie tikrai trokšta taikos; kiti, kurie yra visiškai prieš ją, ir treti, kuriems nė motais. Prieštaraujančioji pusė balsavo „ne“, ne tik todėl, kad nesutinka su pilietinio karo pabaiga, tačiau ir siekdami dokumentų peržiūrėjimo ir taikos sutarimo sąlygų pakeitimo.
- Viena priežasčių, galimai gąsdinančių žmones, yra tai, kad sutartyje numatyta amnestija bei 10 vietų parlamente buvusiems sukilėliams. Kita vertus, numatomos bausmės vykdžiusiems nusikaltimus žmoniškumui. Ar galima teigti, kad piliečių sprendimas buvo priimtas per daug neįsigilinus į sutarties tekstą?
- Taip, visiškai sutinku su tuo. Kolumbija tikrai turi daug problemų švietimo srityje, todėl savaime suprantama, jog nebuvo suteikta galimybė visiems peržiūrėti tekstą ir į jį įsigilinti. Tačiau, kaip jau minėjau, prieštaraujančioji pusė pasakė „ne“ taikai ne todėl, kad taikos visiškai nenori, tačiau todėl, nes tikisi, jog bus peržiūrėta taikos sutartis. Tačiau dabar tolesnis kelias nežinomas, nežinoma programa, ir beveik pusę šimtmečio trukęs karas nepasibaigė.
- Kaip dabar atrodo Kolumbija?
- Po referendumo, mažu skirtumu laimėjusiai „ne“ komandai, situacija šalyje pasikeitė. Mano akimis, žmonės surimtėjo, tapo artimesni vieni kitiems. Girdėjau daugelį istorijų, kurios palietė ir mane. Kolumbiečių šeimos pasakojo, jog išvydusios rezultatus verkė, negalėjo patikėti, o tada apkabino savo artimuosius ir galvojo, kas bus toliau. Taip pat šalyje prasidėjo streikai ir mitingai pagrindinėje Simono Bolivaro aikštėje. Vienas po kito vyko mitingai, skirti specialioms grupėms. Pirma diena buvo skirta Kolumbijos universitetams, antroji – žmonėms, gyvenantiems provincijose. Pati dalyvavau tuose mitinguose ir ispaniškai šaukėm: „Si por la paz, guerra nunca mas“ („taikai „taip“, karo daugiau nebus“). Buvo skaudu žiūrėti į piliečius iš Amazonės, Pietų ir kitų provincijų. Neabejoju, jog dauguma ten buvusių žmonių vos suduria galą su galu, tačiau susikrovė daiktus ir atvyko į Bogotą skanduoti ir prašyti taikos.
Mitingų metu žmonės pirko žvakes, baltas gėles, į orą buvo paleidžiami balti balionai. Daugelis žmonių minioje šluostėsi ašaras, apkabino vienas kitą ir tikėjosi geriausio. Pagrindinės aikštės vaizdas taip pat buvo gana sukrečiantis. Jos viduryje aptverta speciali teritorija, skirta gyventi protestuojantiems kolumbiečiams. Teritorijoje gausu palapinių, retkarčiais dega laužai. Kolumbija dabar išgyvena labai sunku laikotarpį, tikėdamasi, jog situacija pasikeis.
Šaltinis: Bernardinai
