Kaip tėvai perduoda savo tikėjimą vaikams šiais tradicinių religijų apleidimo, individualaus dvasingumo ir moralinio reliatyvizmo laikais?

Praėjusių metų pabaigoje religijos sociologas, Notre Dame universiteto profesorius Christianas Smithas su bendraautoriais doktorantais Bridget Ritz ir Michaeliu Rotolo išleido mokslinę knygą „Religious Parenting: Transmitting Faith and Values in Contemporary America“ (Religinis vaikų auklėjimas šeimoje: tikėjimo ir vertybių perdavimas šiuolaikinėje Amerikoje).

Knygoje analizuojami daugiau nei 200 giluminių interviu su skirtingų religijų tėvais iš visos Amerikos. Išklausę protestantų, katalikų, mormonų, žydų, musulmonų, hinduistų ir budistų patirčių, jos autoriai padarė išvadą, kad, nepaisant šeimų religinių, socioekonominių, rasinių, etninių, regioninių skirtumų, religinį vaikų auklėjimą amerikiečiai tėvai supranta gana panašiai. Jie mano turį pareigą perduoti vaikams religines vertybes, kurios ugdo moralę, teikia gyvenimo prasmę, padeda tvarkytis su kylančiais iššūkiais. Tėvams už ruošimąsi amžinybei svarbiau tai, kaip religija padeda žemiškajame gyvenime.  

Christianą Smithą, daugiau nei dešimtmetį tyrinėjantį paauglių religinį gyvenimą, pakalbino amerikiečių katalikiškas portalas „Crux“. Profesorius paaiškino, kokie tėvų veiksmai padeda ir kokie trukdo vaikams perduoti tikėjimą.

- Nepadeda buvimas pernelyg pasyviems, viską leidžiantiems ar pernerlyg autoritariškiems. Tėvai turi būti proaktyvūs, reiklūs, tačiau ne valdingi. Tais retais sėkmingo tikėjimo perdavimo atvejais tėvai vaikams kėlė aukštus standartus ir lūkesčius, tačiau kartu buvo jiems labai atviri, šilti ir su pasitikėjimu leisdavo patiems išsiaiškinti, kokie jų požiūriai bei vertybės.  

- Neužtenka vien savo pavyzdžiu liudyti tikėjimą, būtina ir reguliariai, dažniau nei kartą per savaitę, kalbėtis su vaikais, kodėl tėvai tiki ir praktikuoja. Tai, pasak religijos sociologo, yra didžiausią įtaką sėkmingam religiniam auklėjimui turintis dalykas. Kai tėvai niekada arba labai retai kalba apie savo asmeninę religinę patirtį, vaikams siunčiama žinutė, kad tai iš tiesų nėra labai svarbu.

- Klaidinga galvoti, kad religinį auklėjimą vaikai gaus bažnyčioje, mokykloje ar vasaros stovykloje, tėvams tenka esminis vaidmuo. Minėtos įtakos gali būti tik papildančios. Žinoma, kad religinis auklėjimas šiuolaikiniame pasaulyje yra labai sudėtingas, todėl tėvai, norintys perduoti savo tikėjimą, turėtų tai laikyti prioritetu ir negailėti pastangų.

- Veidmainiškumas, kalbėjimas dviprasmybėmis ir puritonizmas religiniame auklėjime tikrai nepadeda.

Parengta pagal Princeton University Press ir Crux informaciją