Lietuvoje kompiuteriuose naudojamos angliškos (JAV) klaviatūros, kuriose savitosios lietuvių kalbos raidės (Ą, Č, Ę, ... Ž) gaunamos spaudant skaitmenų klavišus. Tokią klaviatūrą įprasta vadinti skaičiukine. Ant kai kurių prekyboje esančių klaviatūrų (dažniausiai stacionarių kompiuterių) klavišų savitosios lietuviškos raidės būna užrašytos greta skaitmenų, ant kitų (nešiojamųjų kompiuterių) jų išvis nebūna.
Turime ir originalią lietuvišką standartinę klaviatūrą, kurioje minėtos raidės išdėstytos ant atskirų klavišų tose pačiose eilėse, kaip ir visos kitos raidės. Šių klaviatūrų buvo pagaminta tik viena tūkstančio vienetų partija ir seniai išparduota. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie tokias klaviatūras „gaminasi“ patys: užklijuoja lipdukus ant kokios nors kitokios klaviatūros ir į kompiuterį įdeda jai reikalingą programėlę. Kodėl jie nesitenkina skaičiukine klaviatūra?
Lietuvišką standartinę klaviatūrą jau daugelį metų naudoja Kauno technologijos universiteto profesorius Stanislovas Masiokas. Paprašiau jį papasakoti apie šią klaviatūrą ir pasidalinti su skaitytojais jos naudojimo patirtimi.
- Jūs daugelį metų naudojate standartinę klaviatūrą. Prieš tai tikriausiai spaudėte skaičiukinės klaviatūros klavišus. Kada tai buvo ir kuo sužavėjo standartinė klaviatūra, kad ryžotės pereiti prie jos?
- Kompiuteriu pradėjau naudotis gerokai anksčiau, negu buvo sukurta skaičiukinė klaviatūra, manau, kad tuomet iš viso dar nebuvo galimybės kompiuteriu rašyti lietuviškų raidžių. Vėliau pradėjau naudotis vadinamąja lietuviška IBM klaviatūra, kurioje lietuviškos raidės buvo išdėstytos kaip ĄŽERTY (kaip standartinės lietuviškosios rašomosios mašinėlės), raidė Š buvo nukelta į dabartinės F vietą.
Taigi skaičiukine klaviatūra niekada nesinaudojau. Kuo sužavėjo standartinė? Tuo, kad rašomąja mašinėle, kurioje raidės išdėstytos kaip ĄŽERTY, parašiau visą Elektrotechnikos vadovėlį beveik akląja sistema ir supratau jos privalumus.
- Kas paskatino standartines klaviatūras įdėti ir į Jūsų vadovaujamo universiteto padalinio kompiuterius. Kaip į tai reagavo bendradarbiai?
- Kai šaunūs Vilniaus universiteto mokslininkai sukūrė šiuolaikinę kompiuterio klaviatūrą ir jau buvo pagaminta jų pirmasis tūkstantis, KTU Elektros ir šviesos inžinerijos katedroje kūrėme modernią laboratoriją. Tuomet ir iškilo klausimas, kokią klaviatūrą įdiegsime. Kadangi dar nuo 1919 m. Lietuvos aukštosiose mokyklose buvo dėstoma tik lietuviškai, tai kuriant laboratoriją atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje diegti skaičiukinę klaviatūrą būtų buvę tiesiog gėda.
Todėl vieningai nutarėme įdiegti tik lietuvišką klaviatūrą, patvirtintą kaip standartinę. Juk esame valstybinis universitetas, tad nesilaikyti standartų būtų tiesiog neetiška. Taigi įdiegėme, ir štai jau beveik 20 metų, kai jomis naudojasi studentai be jokių problemų, stresų ar kitokių prietarų.
- Ar Jūsų pavyzdžiu pasekė šeimos nariai ir draugai? Jei tokių buvo, tai kaip jiems sekėsi? Ar buvo nusivylusių ir grįžusių prie skaičiukinės klaviatūros?
- Nėra jokių abejonių. Šeimoje visi supranta kompiuterių lituanizacijos ne tik svarbą, bet ir patogumą. Neabejoja tuo nei artimieji draugai, nei kolegos. Ir svarbiausia, niekas iš ĄŽERTY negrįžo prie skaičiukinės.
- Jeigu standartine klaviatūra susidomėtų šio straipsnio skaitytojai, tai ką jie turėtų padaryti, kad tokia klaviatūra atsirastų jų kompiuteriuose?
- Pakaktų užklijuoti bent 30 lipdukų ir įdiegti tam skirtą tvarkyklę. Lipdukus jau šiuo metu už ačiū galima gauti bet kurioje KTU bibliotekoje Kaune. Tvarkyklės yra tiek internete, tiek pačiame kompiuteryje (Windows ar Linex operacinėse sistemose). Tiesa, Mac OS tvarkyklę reiktų atsisiųsti iš čia: masiokas.lt/klav, išarchyvuoti ir viską įdėti, kaip nurodyta instrukcijoje. Žodžiu, jokių problemų. Deja, tenka apgailestauti, kad gaminti tokias klaviatūras verslininkams vis dar neapsimoka.
- Turbūt sutiktumėte, kad principas „pasidaryk pats“ darosi vis mažiau patrauklus. Ką reikėtų padaryti visuomenės (valstybės) mastu, kad parduotuvėse atsirastų kompiuterių su standartinėmis lietuviškomis klaviatūromis?
- „Pasidaryk pats“ nuo seno gajus Lietuvoje (net eurus sugebėjo pasidaryti). Abejoju ar mūsų tautiečiai jau taip aptingo, kad savo patogumui negalėtų paskirti bent 20–30 min. iš priverstinio laisvalaikio (tarp reklaminių intarpų per TV; tokių intarpų pakaktų, kad per savaitę galėtų pramokti sparčiai rašyti visais 10 pirštų ir rašytų ne lėčiau nei ranka).
Na, o kas tokio laisvalaikio neturi, gal galėtų inicijuoti tokių klaviatūrų užsakymą valstybiniu mastu, per Vyriausybės nutarimą ar bent per švietimo sistemą. Užsakyti taip, kaip užsakomi vadovėliai ar koks nors inventorius. Gal tada ir visose valstybinėse įstaigose lietuviška klaviatūra taptų privaloma kaip valstybinės kalbos dalis.
- Ar šveplavimas aktualus kitose Europos šalyse?
- Panašių problemų nėra nei Skandinavijos šalyse, nei kitose Europos valstybėse. Visi kompiuteriais gali rašyti tekstą su visais valstybės kalbos savitaisiais ženklais. O graikai nesirengia net savo abėcėlės keisti.
Tyrimai rodo, kad savo miestų pavadinimus Skype su savitomis raidėmis rašo dauguma šalių. Tai ne tik didelė Vokietija ar maža Danija, bet ir didelė Lenkija bei maža Čekija.
- Kokie yra esminiai visavertės lietuviškos standartinės klaviatūros pranašumai?
- Pranašumų galėčiau išvadinti net 10, tačiau trumpai tariant pakaks ir trijų, kad įvertintume, kokią vertybę turime, ir ką prarandame ją ignoruodami.
Visos lietuviškos raidės ir ženklai išdėstyti pagal Lietuvos standartą; galima rašyti lietuviškai, angliškai ir programuoti neperjungus klaviatūros.
Visos lietuviškos raidės išdėstytos trimis eilėmis, tad tinka sparčiai rašyti visais pirštais bei išmokti rašyti akluoju būdu. Tų įgūdžių pakanka spausdinti akluoju būdu ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, prancūziškai, vokiškai ir net rusiškai.
Yra daug ir kitų pranašumų: skaitmenys išdėstyti II lygyje (skyrybos ženklai vartojami dažniau); yra lietuviškos kabutės „ “, brūkšnys –, euro ženklas €.
- Daug įpročių ateina per švietimą. Kokias matote priemones, kad tai plistų per švietimą
- Leiskite paklausti, o kiek, Jūsų nuomone, iš 100 moksleivių taps programuotojais? Bandau spėti, gal 5–10. O kiti? Visi kiti taps rašytojais, t.y. rašančiais įvairiausius tekstus. Tai gal nemaža laiko mokant informatikos turėtų būti skirtas ne programavimui, o kompiuteriniam raštingumui arba tiksliau – raštingumui su kompiuteriu. Kai inžinerinio fakulteto studentų per pirmą paskaitą paklausdavau, kas savo darbuose naudojasi populiariausia raštinės programa Word, suprantama, visi pakeldavo rankas. Bet kai paklausdavau „kas iš Jūsų formatuoja tekstą pasinaudodami Pastraipa (Paragraf), pakeldavo rankas apie 10% mano trečiakursių. O pritilus auditorijai dar trečiu klausimu prašydavau pakelti rankas, kas naudojasi komandomis Stilius (Style), kartais tokių rasdavosi gal 1 iš 100. O kompiuterių klasėje pradėjus darbą su „PowerPoint'u“ po valandos darbo girdėdavosi atodūsiai: o mes manėme kad viską žinome. Ir tai mes vadinam kompiuteriniu raštingumu.
Norėčiau palinkėti visiems, kad lietuvybė neišnyktų iš kompiuterių, nes jei jos ten neliks, iš informacinio pasaulio išnyksime ir mes patys. Knygnešiai atsilaikė net 40 metų, per okupacijas nepražudėme lietuviškos standartinės rašomosios mašinėlės, tai nejaugi savo rankomis sunaikinsime tai, dėl ko šimtmečiais kovota, siekta ir išsaugota.
- Dėkoju už pokalbį.
Loreta Nikolenkienė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė
