Šimtus milijonų per metus uždirbantis verslininkas pirmą kartą atvyksta į Lietuvą ir nostalgiškai braukia ašaras, pamatęs suklypusį namelį, kuriame užaugo jo senelis, – tokį vaizdą diplomatas Darius Degutis regėjo ne sykį. Ir ne filmuose, o realybėje. Bet net ir jam sunku patikėti, kokius šiltus jausmus mūsų šaliai jaučia trečios kartos litvakų palikuonys, Lietuvą pažįstantys tik iš senų fotografijų ir senelių pasakojimų.
„Daugeliui PAR litvakų Lietuvos pilietybės grąžinimas buvo svarus veiksnys priimant sprendimus investuoti ar kitaip padėti Lietuvai“, – teigia D. Degutis, buvęs Lietuvos ambasadorius Izraelyje ir PAR.
Šiuo metu Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje dirbantis Darius Lietuvos ambasadoriaus Izraeliui, taip pat Pietų Afrikos Respublikai (PAR), pareigas ėjo 2009-2014 m. Tačiau litvakų rūpesčiai ir džiaugsmai jam nesvetimi ir dabar. Jis sulaukia garbių svečių tiek iš Izraelio, tiek iš PAR. Ypač šiltus jausmus mūsų šaliai puoselėja PAR litvakai, kuriems nesunku sukarti 12 000 km, kad šabą švęstų Lietuvoje – neregėtoje, tačiau senelių išgirtoje šalyje.
Įsigijo dėl sentimentų
Ponas Darius lydi juos kelionėse po Lietuvą, organizuoja susitikimus su šalies politikos ar verslo pasaulio atstovais. „Po savaitės atvyksta vienas verslininkas, kovą – dar keli. Tarp jų – ir Robertas Brozinas, apie 1 500 restoranų visame pasaulyje turinčio tinklo „Nando‘s“ savininkas. Pernai jis buvo pakviestas kaip garbės svečias skaityti pranešimą jūsiškėse „Gazelėse“ ir tai buvo jo pirmas apsilankymas šalyje. Jis taip susižavėjo Lietuva, kad atskrenda jau 4 kartą“, – pasakoja jis.
Pasak jo, bent kol kas R. Brozinas Lietuvoje atidaryti restorano neketina. Galima spėti, kad jo kelionė susijusi su „Lita Lives“ („Lietuva gyva“) veikla. „Lita Lives“ – R. Brozino sumanyta interneto svetainė, kurioje iš Lietuvos kilę žydai gali rasti vieni kitus interaktyviame žemėlapyje. Kitas „Lita Lives“ tikslas – populiarinti PAR lietuviškus produktus.
„Šiltus jausmus mūsų šaliai puoselėjantys litvakai – lobis, todėl turime sukurti aplinką, kuri juos čia trauktų. Nors daugelis jų turtingi ir įtakingi, nereikėtų šitų santykių materializuoti ar komercializuoti. Nors pavyzdžių, kai verslo investicijos ir kitokia pagalba mūsų šaliai iš jų pusės ateina natūraliai, jei tik tam sudaromos sąlygos, jau turime“, – kalba diplomatas.
Paprašytas įvardyti tokius pavyzdžius, D. Degutis pirmiausia mini PAR litvaką Brianą Joffe, antros pagal dydį pasaulyje maisto produktų tiekimo kompanijos „Bidvest“ įkūrėją: jis lankydamasis pirmą kartą Lietuvoje jau po kelių dienų paskambino kompanijos direktoriui ir paprašė pasidomėti, kokį lietuvišką verslą galėtų nusipirkti. „Netrukus jis už 40 mln. litų įsigijo įmonę Kaune („Nowaco“ – red.past.). Kompanijai puikiai sekasi, pajamos kasmet auga, dabar ji sėkmingai plečia verslą į Latviją ir Estiją. Jūs manote, kad jam žūtbūt reikėjo Lietuvoje įsigyti verslą? Ne, jis tai padarė vedamas sentimentų“, – teigia diplomatas.
Nesiekia reklamos
O prasidėjo viskas nuo to, kad B. Joffe, įmonės, kurios metinė apyvarta siekia 15 mlrd. JAV dolerių, savininkas, apsilankė Žagarėje – miestelyje, kuriame kadaise gyveno jo senelis. Jis buvo barzdaskutys, turėjo savo įmonę. Taip pat buvo savanoris ugniagesys, grojo miestelio orkestre. Pasak D. Degučio, pamatęs namą, kuriame senelis užaugo, svečias susijaudinęs prisiminė jo pasakojimus, kaip dar būdamas vaikas šaltais žiemos rytais dėdavosi kailinę kepurę ir eidavo lesinti viščiukų.
„Jis pasakė, kad norėtų leisti senatvę Lietuvoje, panašiai kaip jo senelis, – lesindamas viščiukus. Argi ne nuostabu: vienas įtakingiausių verslininkų, žmogus, turintis nekilnojamojo turto visame pasaulyje, senatvę nori leisti atokiame Žemaitijos kampelyje“, – kalba D. Darius.
Turbūt daugelis jau yra girdėję apie geradarį litvaką, kuris ne vieną šimtą tūkstančių eurų išleido gražindamas ir remdamas Šeduvą – miestelį Radviliškio rajone, kuriame nelikę nė vieno žydo – visi žuvo per Holokaustą.
„Jis pradėjo nuo žydų paveldo – sutvarkė kapines, trijose žudynių vietose aplink Šeduvą pastatė monumentus. Paskui suremontavo miestelio bendruomenės namus, nupirko reikalingą įrangą miestelio ambulatorijai ir geriausiai įrengtą bei turbūt brangiausią Lietuvoje greitosios pagalbos automobilį. Dabar ketina statyti žydų muziejų, jį projektuoja visame pasaulyje žinomi architektai. Šis žmogus ateityje investuos ir į verslą Lietuvoje – sako, kad kol kas reikia baigti pirmą etapą“, – pasakoja D. Degutis.
Šeduvos globėjas reklamos gerais darbais nesiekia ir yra paprašęs jo pavardės niekur neminėti. Diplomatas atskleidžia, kad šis litvakas, kurio senelis kilęs iš Šeduvos, versle yra pasiekęs labai didelių aukštumų – valdo vieną sėkmingiausių pasaulyje įmonių.
Jis atkreipia dėmesį, kad Šeduvą globojančio geradario pavyzdys įkvėpė kitus, – diplomatas sako jau sulaukęs užuominų iš pažįstamų PAR litvakų, kad šie norėtų tokiais pačiais būdais pagerbti protėvių atminimą kituose Lietuvos miesteliuose.
Daugiau perspektyvų
Deimantų kasyklų vadovas, didžiausio prekybos tinklo savininkas, buvęs Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, geriausi gydytojai – įtakingų litvakų PAR tiek daug, kad visų D. Degutis nesugebėtų išvardyti. Bendruomenė vienija apie 70–80 tūkst. žydų tautybės žmonių, o absoliučią daugumą jų - 90 % - sudaro litvakų palikuonys.
Aiškindamas priežastis, kodėl nemaža dalis litvakų pasirinko emigracijai tokią egzotišką šalį, D. Degutis suskumba pažindinti su istoriniu kontekstu: „Kaip žinote, pirmieji metai Lietuvos Respublikai nebuvo lengvi. Sunki šalies ekonominė padėtis ieškotis geresnio gyvenimo svetur vertė ir lietuvius, ir vietos žydus. Pirmiausia visi plaukė į Angliją, o iš ten jau patraukė kas kur: vieni į Amerikos žemynus (tiek į Pietų, tiek į Šiaurės), kiti į Australiją ar Naująją Zelandiją ir t. t.“
Pasak jo, viskas prasidėjo nuo atsitiktinumo: vienas iš Vakarų Lietuvos kilęs rabinas Anglijoje sutiko kitą rabiną ir šis patarė jam vykti į PAR, esą ten daugiau perspektyvų, nes pramonė ir verslas sparčiai vystosi. Tolima šalis šventikui padarė įspūdį, tad jis parašė Lietuvoje likusiems giminaičiams ir artimiesiems telegramą, o šie paskui jį atvažiavo į PAR.
Pašnekovas pasakoja, kad litvakų bendruomenė iki XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios buvusi dar gausesnė – galėjo siekti 120 000-140 000. Tačiau prasidėjus neramumams gretimose šalyse nemažai žydų tautybės žmonių iš PAR emigravo į Izraelį.
„Po savaitės atvyksta vienas verslininkas, kovą – dar keli. Tarp jų – ir Robertas Brozinas, apie 1 500 restoranų visame pasaulyje turinčio tinklo „Nando‘s“ savininkas. Pernai jis buvo pakviestas kaip garbės svečias skaityti pranešimą jūsiškėse „Gazelėse“ ir tai buvo jo pirmas apsilankymas šalyje. Jis taip susižavėjo Lietuva, kad atskrenda jau 4 kartą“, – pasakoja jis.
Saugo šeimos istorijas
Į klausimą, kodėl PAR litvakai taip jautriai reaguoja išgirdę mūsų šalies pavadinimą, vienareikšmiško atsakymo nėra. Viena priežasčių, be abejonių, yra ta, kad PAR žydų bendruomenę vienija bendra lietuviška jų kilmė, bendri prisiminimai, sentimentai. Be to, svarbus faktas, kad jų seneliai iš Lietuvos išvyko beveik tuo pačiu metu – 1918-1940 m.
„Kita vertus, nesu matęs nė vienos tautos, kuri taip rūpintųsi savo tautos ir šeimos istorijos įamžinimu. Žydų vaikai mokykloje mokomi sudaryti genealoginį medį, rinkti medžiagą, pasakojančią giminės istoriją. Kone kiekviena šeima turi po knygą, kurioje papasakoti giminės išgyvenimai. Gerai pagalvojus, ir mes, lietuviai, turime skaudžių patirčių, kurias lėmė nacių ir sovietų okupacijos. Gal ne kiekviena šeima, bet nemažai jų irgi galėtų išleisti knygas. Bet to kažkodėl nedarome“, – kalba D. Degutis.
„Viena šeima rodė lietuvišką prosenelio pasą, iš kurio galima atsekti, kaip jis keliavo į PAR – pirmiausia nukako iki Liepojos, iš ten plaukė į Roterdamą, o iš ten – į Plimutą. Iš šio Anglijos uosto patraukė į Keiptauną. Taip pat šiame lietuviškame pase yra antspaudai, įrodantys, kad tas žmogus kovojo su naciais Šiaurės Afrikoje veikusiuose britų daliniuose“, – dėsto D. Degutis.
Siekia atkurti pilietybę
PAR litvakų seneliams, spėjusiems išvykti iš Lietuvos iki Antrojo pasaulinio karo, pavyko išvengti Holokausto bei neišvengiamos žūties, tačiau Lietuvoje likę jų artimieji, deja, žuvo. „Šis skausmas, be abejonės, išliks visiems laikams, – sako D. Degutis. – Tad toks teigiamas jų požiūris į Lietuvą, nepaisant tragiškų išgyvenimų, juo labiau stebina.“
Pasak jo, Lietuvos įvaizdis litvakų ir kitų žydų akyse ypač pagerėjo ir dėl tinkamų šalies valdžios žingsnių. Diplomatas vertina tai, kad visos Lietuvos vyriausybės rodo didelį dėmesį žydų klausimams. Vienas svarbiausių sprendimų buvo 2011 m. priimtas įstatymas dėl žydų religinio ir bendruomeninio turto kompensavimo. Vyksta ir kiti svarbūs žydų kultūrinio paveldo atkūrimo darbai.
2011 m. priimtas dar vienas itin svarbus sprendimas – papildytas Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas. Šis papildymas suteikė teisę 1918-1940 m. Lietuvos Respubliką palikusiems piliečiams ir jų palikuonims susigrąžinti Lietuvos pilietybę. Tai tiesiogiai palietė ir beveik visus PAR litvakus. „Beje, daugeliui jų Lietuvos pilietybės grąžinimas buvo svarus veiksnys priimant sprendimus investuoti ar kitaip padėti Lietuvai“, – pasakoja D. Degutis.
Deja, pastaruoju metu pilietybės grąžinimo procesas litvakams yra sustojęs. „Sulaukiu daug laiškų iš PAR, žmonės skundžiasi, jog jų prašymai atmetami, todėl jie ketina kreiptis į teismus. Tikiuosi, kad tai tėra trumpalaikis biurokratinis nesusipratimas. Kitu atveju litvakams vėl iškils klausimas, kurį tarsi jau buvome išsprendę – ar Lietuva galima pasitikėti. Labai tikiuosi, kad bus laiku susizgribta ir problemos bus išspręstos“, – viliasi D. Degutis.
„Galima tik pasvajoti, kokia Lietuva būtų šiandien, jei nebūtų praradusi savo piliečių žydų. Tad mums patiems turi būti svarbu dėti visas pastangas, kad atkurtume tarpusavio pasitikėjimą, atstatytume mūsų tautas jungiančius tiltus, sudarytume sąlygas litvakams grįžti į Lietuvą visomis prasmėmis“, – kalba diplomatas.
