Antanas Sireika
Vadovauti nacionalinei krepšinio rinktinei šalyje, kurioje žmonės seka kiekvieną krepšininkų žingsnį ir kluptelėjimą, yra didelė atsakomybė ir išbandymas. Tačiau kodėl net ir į sėkmę Lietuvos rinktinę atvedusiems treneriams nepavyksta gauti darbo Europos klubuose?
Įsitvirtino tik J.Kazlauskas
Nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvos krepšinio rinktinė turėjo penkis trenerius. Iš jų sėkme užsienyje galėtų pasigirti tik Jonas Kazlauskas. Vladas Garastas Europoje karaliavo su Kauno „Žalgiriu“, o Antanas Sireika, Ramūnas Butautas ir Kęstutis Kemzūra didžiųjų klubų dėmesio neatkreipė.
V.Garastas prie rinktinės vairo stojo 1992 metais, prieš tai dešimtmetį vadovavo Kauno „Žalgiriui“ ir trejus metus praleido treniruodamas SSRS rinktinę, kuri 1989 metų Europos čempionate iškovojo bronzą, o po metų pasaulio čempionate džiaugėsi sidabru. Tik stojęs prie nepriklausomos Lietuvos rinktinės trenerio posto 1992 metais Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius. 1995 metais Europos čempionate lietuviai laimėjo sidabrą, o dar po metų Atlantos olimpinėse žaidynėse ir vėl pasipuošė bronza.
1997 metais Lietuvos rinktinę treniruoti buvo patikėta V.Garasto asistentui Jonui Kazlauskui. Po metų Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse su Lietuvos rinktine jis iškovojo bronzos medalius. J.Kazlauskui šie pasiekimai padėjo įsitvirtinti ir užsienyje. Nuo 2004 iki 2008 metų jis vadovavo Kinijos krepšinio rinktinei, po to tapo Graikijos rinktinės treneriu. Taip pat dirbo superklubų Pirėjo „Olympiakos“ ir Maskvos CSKA treneriu. 2012 metais sugrįžo į Lietuvos rinktinę ir po metų Europos čempionate Slovėnijoje iškovojo sidabro medalius.
A.Sireika: „Rinktinėje ir dėmesio, ir pylos daugiau“
Po nesėkmės 2001 metų Europos čempionate J.Kazlauską rinktinėje pakeitė jo asistentu dirbęs Antanas Sireika. Po metų jis tapo ir Kauno „Žalgirio“ treneriu. 2003 metais A.Sireika su Lietuvos rinktine tapo Europos čempionais. 2006 metais treneris neteko darbo Lietuvos rinktinėje ir Kauno „Žalgiryje“ ir išvyko į Kazanės „Uniks“ ekipą, tačiau po dviejų sezonų dėl prastų rezultatų buvo priverstas atsistatydinti. 2008 metais išvyko į „Šiaulių“ klubą. Čia pasiliko iki 2012 metų, kai pasibaigus kontraktui išvyko į Japoniją, kur vieną sezoną praleido treniruodamas Točigio „Brex“ ekipą. Šiuo metu A.Sireika netreniruoja jokio klubo.
„Darbas klube ir rinktinėje labai skiriasi. Rinktinėje treneris ateina su kitokiu matymu ir mąstymu. Čia nėra daug laiko pasirengimui. Reikia greitai suderinti skirtingus charakterius, greitai reaguoti. Taip pat ir dėmesys bei atsakomybė skiriasi. Kai laimi – daug dėmesio ir džiaugsmo, kai pralaimi – daug pylos“, – darbą rinktinėje apibūdino A.Sireika.
R.Butautas: „Dykaduoniauju“
2007 metais prie Lietuvos rinktinės vairo atsidūrė Ramūnas Butautas, kuris skambesnių pergalių klubiniame krepšinyje neturėjo. 2007 metais jis Europos čempionate su Lietuvos rinktine iškovojo bronzos medalius. Po dvejų metų rinktinėje R.Butautas išvyko į Donecko krepšinio klubą, kuriame užtruko vieną sezoną. Sugrįžęs prisijungė prie Kauno „Žalgirio“, tačiau greitai buvo atleistas ir išvyko į Rygos VEF ekipą, kurioje praleido tris sezonus. Praėjusiais metais Latvijos klubas atsisakė lietuvio paslaugų. Šiuo metu R.Butautas trenerio darbo neturi. „Dykaduoniauju. Tačiau į pensiją nesiruošiu“, – prisipažino treneris.
„Darbas rinktinėje yra sudėtingesnis nei klube. Čia prieš čempionatą su krepšininkais dirbi vos pora mėnesių, o su klubu – dešimt. Klube treneris dirba už atlygį, rinktinėje – vedamas patriotizmo. Krepšininkai taip pat žaidžia iš meilės tėvynei. Taip pat skiriasi ir atsakomybė. Jeigu pralaimėsi su klubu, tave išvarys iš komandos ir tai bus tavo asmeninė tragedija. Jeigu pralaimi su rinktine – tai nacionalinė tragedija“, – darbo skirtumus klubuose ir rinktinėje vardijo R.Butautas.
„Laimėjimai su rinktine gali atverti duris, tačiau pralaimėjimai taip pat greitai gali jas užverti“, – darbą rinktinėje apibūdino R.Butautas.
Prasimušti Europoje – misija neįmanoma?
Kodėl su pajėgia Europos rinktine pergales skinantys Lietuvos treneriai nėra paklausūs klubiniame krepšinyje? R.Butautas teigia, kad tai lemia įsisenėjusi agentų sistema, kuri nėra palanki lietuviams.
„Be abejo, lietuviams prasimušti yra labai sunku. Rinka yra užimta kitų šalių agentų. Lietuviams yra nelengva ten prasimušti. Mes dar tik 25-eri metai kaip esame laisvi, o krepšinis jau žaidžiamas šimtą metų. Mes vėluojame visur“, – situaciją apibūdino R.Butautas.
R.Butautas tiki, kad ateityje Lietuvos treneriai rinkoje bus daug paklausesni ir atvers geriausių Europos klubų duris: „Aš manau, kad Lietuvos krepšinis yra vertinamas ir jaunesniems treneriams bus žymiai lengviau prasimušti į elitinius klubus.“
