Pasirodo, visi tai žino. Aš vienintelė nežinojau. Kolorado valstijos sostinė Denveris „mylios aukščio miestu“ vadinamas todėl, kad yra įsikūręs mylia aukščiau jūros lygio. O aš, štai, negalėjau suprasti, kodėl joks kiekis kavos niekaip negali suteikti man energijos, kodėl vos judu gatvėmis, kaip kokia pavasarinė musė, kodėl nesinori į kalnus nuotykių ieškoti.
Todėl, kad aukštis, net nelabai didelis, mane veikia neigiamai. Ne kalnų žmogus esu. Štai prie jūros man visada patinka, visada gera, o štai išvykoje į kalnus aš paprastai sėdžiu kavinukėje kalno papėdėje rankomis parėmusi galvą, kol kiti smagiai slidinėja ar ropščiasi uolomis saulės link.
Taip nutiko, kad netoli Denverio vyko mūsų draugų dukters vestuvės, į kurias mes su vyru buvome pakviesti. Kadangi mūsų laukė tokia džiaugsminga proga, sąlyginai trumpas skrydis ir gausybė įdomių vietų, kurias galima būtų aplankyti Denveryje, aš tikėjausi itin malonaus savaitgalio.
Nusižiūrėjau kelias vietas, kurias būtų galima apžiūrėti penktadienio vakarą, tačiau atvykus į Denverį supratau, kad nėra jokio noro kur nors bėgti ir bandyti suspėti patekti iki uždarymo. Įsikūrę viešbutyje su vyru nusprendėme, kad visa kita galima ir praleisti, tačiau pavakarieniauti mums vis tiek bet kokiu atveju reikės. Dar prieš atvykstant buvau numačiusi aplankyti buvusio XIX a. prieskonių sandėlio patalpose įsikūrusį ir jau 20 metų darbo stažą turintį restoraną Vesta. Restorano salėje buvo išsaugotos originalios medinės grindys, plytų sienos ir lubas laikančios raižytos kolonos, naują modernų barą puošė šeši raudonai oranžiniai šviestuvai, kuriuos karūnavo sustingusios „liepsnos“.
Kaip mums paaiškino restorano savininkas Josh Wolkon, restoranas yra pavadintas senovės romėnų ugnies ir židinio deivės Vestos garbei, o šeši vertikalūs šviestuvai virš baro simbolizuoja Vestos šventyklos vaidilutes vestales, kurių pareiga buvo saugoti ugnį ir neleisti jai užgesti.
Nežinau, kiek smarkiai šiuolaikinė restorano virtuvė yra susijusi su vestalių gyvenimo tikslu, tačiau prie įkaitusios krosnies besidarbuojantis šefas Nicholas Kayser kuria meniu iš įdomių patiekalų, kurie, greičiausiai, įtiktų ir pačiam išrankiausiam Senovės Romos patricijų skoniui. Naminis vištienos kepenėlių paštetas, aštuonkojis citrinų padaže su pupelėmis ir raudonaisiais kopūstais, makaronai su namine jautiena ir žaliaisiais česnakų ūgliais – viskas buvo pagaminta tiesiog puikiai, o iš milžiniškų jautienos kaulų buvo išimtos smegenys, pakepintos ir pagardintos petražolėmis, raudonu vynu ir keptais svogūnais.
Gėrimų direktorius Michael Casey ruošia kokteilius su šiai vietovei tinkančiais pavadinimais, tokiais kaip Down by Law ir Where the Buffalo Roam, o konditerės Nadine Donovan specializacija yra sezoniniai desertai, kaip, pavyzdžiui, creme brulee su braškėmis ir rabarbarais.
...Vestuvės turėjo vykti sekmadienį saulei leidžiantis, tad mes su vyru visą šeštadienį ir sekmadienio rytą skyrėme Denveriui apžiūrėti.
Miesto dailės muziejų Denver Art Museum sudaro du didžiuliai pastatai. Pirmąjį, primenantį pilį-tvirtovę, suprojektavo architektas iš Milano Gio Ponti, o antrąjį – žymusis architektas Daniel Libeskind. Naujasis pastatas primena aštrias Uolinių kalnų viršūnes. Muziejaus kolekciją sudaro daugiau nei 70 tūkstančių meno kūrinių. Pirmąjį kiekvieno mėnesio šeštadienį įėjimas į muziejų yra nemokamas visiems, o vaikams iki 18 metų įėjimas yra nemokamas visada.
Bet kokio amžiaus vaikams greičiausiai turėtų pasirodyti įdomus lėlių ir miniatiūrų muziejus The Denver Museum of Miniatures, Dolls and Toys. Jis yra įsikūręs buvusiame gyvenamajame name. Dviejuose namo aukštuose sutelpa daugiau nei 20 tūkstančių daiktų, datuojamų nuo XVIII a. Miniatiūriniai namukai apstatyti mažyčiais baldeliais ir apgyvendinti mažojo pirštelio dydžio lėlytėmis. Vos vieno centimetro ilgio šakutės ir šaukšteliai, dekoruoti su stulbinančiu detalumu ir tikslumu, o taip pat iki menkiausių detalių tiksliai atkartoti buitiniai prietaisai, žmonių ir gyvūnų figūrėlės ir transporto priemonės eksponuojamos stiklinėse vitrinose.
Jei jus domina tikri istoriniai namai ir sodybos, tuomet Denveryje verta aplankyti namą-muziejų Byers-Evans House Museum, kuris yra įdomus tuo, kad yra visiškai išsaugojęs savo pirminį vaizdą – taip yra dėka šios šeimos atstovės, testamentu miestui palikusios namą su viskuo, kas jame yra. Nuo tapetų ir užuolaidų, muzikinių instrumentų ir paveikslų ant sienų, iki pietų servizo, kurio piešinį sugalvojo pati namo šeimininkė – viskas šiame name atrodo taip, lyg lankytojai laiko mašina būtų grįžę 150 metų atgal.
Dar vienas Viktorijos epochos dvaras, Molly Brown House Museum, savo laiku priklausė garsiajai „nepaskandinamai Molly Brown“, kuri išgyveno „Titaniko“ katastrofą. Margaret Brown (toks buvo tikrasis Molly vardas) gimė Misūrio valstijoje, neturtingų imigrantų iš Airijos šeimoje. Persikrausčiusi į Kolorado valstiją ir dirbdama pardavėja parduotuvėje, ji susipažino su tokiu inžinieriumi Brownu ir jį pamilo. Kaip sakė pati Molly: „Norėjau ištekėti už turtingo vyro, tačiau pamilau Jimą Browną. Norėjau turtingo vyro, kad nors senatvėje galėčiau padėti savo daug iškentusiam tėvui... Pradžioje planavau netekėti ir sulaukti jaunikio su pinigais, tačiau vis dėlto nusprendžiau pasirinkti santuoką iš meilės.“
Inžinierius Brownas savo darbdavės kompanijos šachtose išplėtojo aukso gavybą, gavo savo pelno dalį ir netrukus užgyveno didžiulį turtą. Margaret tapo aukštuomenės dama, ėmėsi labdaros, keliavo, kovojo už darbuotojų ir moterų teises, siekė švietimo plėtros, istorinių vertybių išsaugojimo, prancūziškos kultūros į Ameriką atnešimo.
1912-aisiais jai keliaujant po Egiptą, ją pasiekė žinia, kad jos sūnus sunkiai serga. Moteris skubiai sėdo į pirmą pasitaikiusį laivą, plaukiantį į Niujorką. Laivas vadinosi „Titanikas“. Molly išgarsėjo tuo, kad gelbėjimo valtyje nr. 6 reikalavo grįžti atgal ir pabandyti išgelbėti skęstančiuosius.
Ema Krasov. Jurijaus Krasovo nuotraukos
