Kas Kaune?
Kad praėjus pusmečiui nuo sumanymo pagarsinimo ir trijų mėnesių nuo jo realizavimo pradžios marijampoliečio K.Balčiūno skulptūra, lieta Vokietijoje, jau laukia to momento, kai stos prieš XXI amžiaus žmones, - didelis lietuvių verslininko patrioto Arūno Povilo Paliulio nuopelnas. Kad jis - pagrindinis Jono Vileišio paminklo idėjos iniciatorius ir generatorius, neleis suabejoti Vileišių fondo vadovas Gediminas Tursa, tačiau pats iniciatorius sakė apskritai neketinantis šiame „šulų“ subuvime (paminklo atidengime) dalyvauti. Jis buvo sukūręs šventės scenarijų Kaunui ir visai Tautai su eitynėmis (juk Mindauginės!), vėliavomis, numatęs kviestinius kalbėtojus, orkestrą, Brazdžionio eiles ir panašiai (juk tai dovaną teikiančių teisė, ar ne?), bet sulaukė replikos, neva tik keliąs chaosą ir kad šventę organizuosianti savivaldybė. Pasijuto kaip tas, iš kurio atimama šventė, ir atšaukė užsakytus autobusus, ir atsiprašė tų, kurių buvo prašęs talkos ar bendradarbiavimo organizuojant renginį. Kauno savivaldybės kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Morkūnaitė-Šmitienė, apgailestaudama dėl šio nesusipratimo (nesusikalbėjimo?), aiškino tiesiog vykdžiusi savo pareigą: gavusi užduotį organizuoti paminklo atidarymo renginį, surikiavusi jį pagal protokolą, užsakiusi meninę programą, išsiuntinėjusi kvietimus ir tikinti, kad jis bus gražus.
„Dėl to pykstu ir išgyvenu, kad galėjo būti visos Lietuvos, o ne savivaldybės šventė. Na, bet svarbu, kad paminklas būtų pastatytas, - sako A.P.Paliulis, - kad jaunimas, nežinantis istorijos, turėtų progą nors šitokiu būdu susipažinti su žmogumi, kurio visas turtas buvo Lietuva. Tikrieji šios idėjos autoriai yra čikagiečiai Laurynas Misevičius, Jolanta Kairytė ir Ernestas Lukoševičius iš Amerikos, toji mintis jiems kilo Baltimorėje, 2016-ųjų vasarą tautinių šokių šventėje; aš tik antrą vėją įpūčiau.“
Kas Vilniuje?
Vileišių fondo, per kurį vyksta šio ir brolių Jono, Petro, Antano Vileišių paminklo Vilniuje finansavimas, vadovas G.Tursa tikisi, kad ir trijų lietuvybės žadintojų skulptūrą pavyks pastatyti iki Valstybės atkūrimo šimtmečio. Jo žiniomis, Kaune baigiamas lieti paminklas, o savivaldybė, jei ne šį mėnesį, tai kitą, ketina T.Kosciuškos gatvės skvere pradėti vadinamuosius gerbūvio darbus. Jis paneigė gandus, kad beveik dvylika metų trunkanti paminklo istorija užtruko dėl finansinių problemų, nors sutiko, jog ir privačių rėmėjų lėšos nekrenta kaip mana, - procesas klimpo dėl organizacinių problemų, stengiantis, kad kiekvienas veiksmas atitiktų „įstatymo raidę“.
„Matot, Vilniaus paminklą mes darėm kaip ir kartu su savivaldybe: ji įrengia gerbūvį (tam reikėjo organizuoti konkursus, viešuosius pirkimus, archeologų priežiūrą ir pan.), mes - tik patį paminklą, - pasakoja G.Tursa. - Kauno Laisvės alėjoje viskas paprasčiau - tereikia išimti kelias plyteles ir pastatyti postamentą. Jis ir mažesnis keliskart: Vilniaus Vileišiams reikėjo penkių tonų bronzos, Kauno paminklui, atrodo, - tik 800 kg. Atitinkamai skiriasi ir išlaidos: J.Vileišio paminklui pakako, rodos, 82 tūkst., o brolių Vileišių - apie 300 tūkst. eurų, nors iš pradžių pastarajam buvo planuota 800 tūkst. litų. Per dešimtmetį smarkiai pašoko ir medžiagų, ir projektavimo, ir darbų kainos.“
Dėl Arūno Sakalausko „Laisvės kario“ skulptūros sostinės Lukiškių aikštėje, turinčios didelį palaikymą tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje, Vyčio paramos fondo atstovas Vilius Kavaliauskas neturi iliuzijų. „Buvome susitikę su premjeru, aš ir skulptorius A.Sakalauskas, sakėme, įsivaizduokit, premjere, liepos 6 dieną Dainų šventės eisena sustoja prie aikštės, atidengiamas paminklas ir viršum jo praskrenda šimtas balionų ar balandžių, na, o premjeras žiūri va tokiomis akelėmis ir sako: „nežinau“... Aš manau, kad Šiuolaikinio meno centras mus dvejus metus pavedžios už nosies, o paskui pasakys „ne“...“
Šių metų gegužės 2 dieną Seimas priėmė rezoliuciją, kuria pritariama Vyčio paramos fondo iniciatyvai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą su Vyčio skulptūra ir paragino vyriausybę bei savivaldybę operatyviai spręsti su tuo susijusias problemas.
Iškart po to Vyriausybės ir miesto savivaldybės sutarimu Kultūros ministerija įpareigojo Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC) organizuoti kūrybines dirbtuves „memorialo Lukiškių aikštėje Vilniuje idėjoms plėtoti“, ragindama suskubti su memorialo idėjų eskizais iki liepos 20 dienos. ŠMC parodų kuratorė Ūla Tornau sakė jaučianti nemažą susidomėjimą šiomis dirbtuvėmis ir išreiškė viltį, jog jos ne tik praplės visuomenės ir atitinkamų institucijų diskusiją, bet ir padės sulaukti nemažai pasiūlymų (kol kas yra vienas) net iš žymių menininkų, kurie yra nusivylę konkursų praktika ir juose paprastai nebedalyvauja. Jos nuomone, menininkus turėtų paskatinti ŠMC įsipareigojimas liepos gale atrinkus penkias geriausias idėjas sudaryti sąlygas joms plėtoti, parengti galutinius projektus, „konsultuotis ir dirbti su reikalingais specialistais ir interesų grupėmis“. 2017 m. rudenį šių kūrybinių dirbtuvių metu parengti memorialo projektai būsią pristatyti visuomenei ir ekspertų komisijai ŠMC. Pasikonsultavusi su visuomene, ekspertų komisija atrinksianti projektą, kurį atsakingoms institucijoms ir bus siūloma įgyvendinti. Regis, priimti sprendimus komisijai nebus sunku, tam turėtų pasitarnauti ir ekspertų vienamintystė: keturi iš septynių narių yra šiuolaikinio meno atstovai ar kuratoriai, dalis komisijos yra pasirašiusi peticiją, kurioje nedviprasmiškai skelbiama: „Švari erdvė (Lukiškių - red. past.) iki dabar buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas. Nūnai ne paminklų statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų“ („Už laisvą Lukiškių aikštę“).
Ne ką toliau sostinėje pasistūmėta ir paminklo Jonui Basanavičiui atžvilgiu. Nors Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas teigia, kad viskas vyksta pagal planą, porina apie „išgrynintą maketą“, apie natūralaus dydžio skulptūros lipdymą, tačiau vienas iš projekto autorių skulptorius Gediminas Piekuras kaip vandens į burną prisisėmęs: nenori apie tai kalbėti ir siūlo skaityti laikraščius (jis tegalįs pakartoti, kas jau buvo viešinta spaudoje ar internete). Gandų, sakė, šita tema yra daug, ir jis nebūsiąs tas, kuris juos daugintų. Projekto architektas Gediminas Antanas Sakalis irgi nedaugžodžiauja: anot jo, kai vieni valdininkai nelabai tvarkingai surašo popierius, neišvengiamai atsiranda teisinių niuansų, dėl kurių ir gaištamas brangus laikas. Na, o G.Paluckas išlieka optimistiškas ir dėl automobilių aikštelės prie Vilniaus filharmonijos, kur numatyta statyti J.Basanavičiaus paminklą, rekonstrukcijos: darbai esą prasidės kitų metų pavasarį, monumentas jam teskirtą itin kuklią vietelę turėtų užimti 2018 metų rudenį.
Šaltinis: Respublika
