„Era po Šaltojo karo tikrai baigėsi“, – paskelbė JAV prezidento Joe Bideno administracija savo neseniai pasirodžiusioje Nacionalinio saugumo strategijoje. Telieka pridurti – pagaliau.
Pagaliau vis tvirčiau pripažįstama tai, kas akivaizdžiai ryškėja pastarąjį dešimtmetį – kad pasaulis, kuriame, džiaugiantis ar sukandus dantis, JAV lyderystė priimama kaip savaime suprantama, kuriame be išlygų kalbama apie demokratijos sklaidą ir laisvą prekybą kaip nepamainomą gėrį ir kuriame vis dar gyvenama su Šaltojo karo pergalės svaiguliu, nebeegzistuoja.
Žinoma, JAV vis dar atrodo galingiausia, reikšmingiausia pasaulio valstybė, dalis pasaulio, taip pat Lietuvos sprendėjai, tikisi jos lyderystės, o ir JAV nesinori prarasti šio titulo. Tačiau suformuluoti realų JAV vaidmenį šiuolaikiniame klampiame ir įnoringame pasaulyje kol kas sekasi lėtai, žodyną ir ambiciją norisi naudoti seną, o kalbėti tenka apie naujus dalykus, kur norai ir vizijos atsimuša į kitų, ne mažiau ambicingų vizijas.
Bidenas valdžioje dveji metai ir, atrodytų, daryti išvadas apie tai, kur juda JAV elito mąstymas apie pasaulį, skubota ir paviršutiniška, nes po dvejų metų viskas gali pasikeisti. Bet taip nėra, nepaisant besikeičiančių prezidentų ir jų besiskiriančių stilistikų, visi judėjo tų pačių išvadų link.
Pirmuosius atsakymus į klausimą apie JAV vaidmenį teikė jau Barackas Obama su savo pasyvios lyderystės (leading from behind) idėja, nes buvo aišku, kad aktyvistinė, mesianistinė ir intervencionistinė JAV politika pradėjo daug smarkiau dirginti, nei nešti naudos. Praktikoje B. Obamai sekėsi sunkiau, nepavyko pasitraukti iš Afganistano, teko galvoti ir apie Siriją, priimti sprendimus Libijoje, o idėjos apie atsargų Kinijos įtraukimą susidūrė su neatsargia globalia Kinijos infrastruktūrine plėtra.
Jau tuo metu tapo aišku, ką dabar atvirai teigia Bideno administracija: laikai, kai išorinė jėga galėjo keisti režimus, perkurti ar atkurti valstybes, baigėsi. Saugumo neatsiranda daugiau, jei kitus verti gyventi pagal save.
Donaldas Trumpas paliko daug žaizdų ir bėdų JAV vidaus politikoje, jo užsienio politika buvo chaotiška, susižavėjimas stipriais diktatoriškais kitų valstybių vadovais glumino, bet kartu ir intrigavo, o jo abejonės dėl transatlantinės partnerystės bei daugiašališkumo naudos trikdė ir kėlė nerimą. Tačiau ir jam valdant buvo sukalti dar keli „kuoliukai“, kurie išliks JAV globalios strategijos dalimi ilgam.
Pagrindinis jų – tai aiškus suvokimas, kad Kinija yra svarbiausia pasaulio politikos grėsmė, didžiausia JAV konkurentė ir rimčiausia amerikietiškos pasaulio tvarkos ardytoja. Taip, dabar bravūros, vaizdingos retorikos užsienio politikoje mažiau, bet „antikinijos“ kryptis liko ir liks, ties šia priešprieša suksis daug pasaulio politikos reikalų.
Svarbu matyti, kad Rusijos agresija Ukrainoje mažai ką pakeitė šiame globaliame pasaulio matyme. Karas tikrai nenuvertinamas, dėmesys, kaip matome, didelis, JAV pastangų prisidėti prie Ukrainos pergalės yra daug ir reikšmingų.
Bet apie Rusijos pavojus mąstoma trumpojo laikotarpio terminais – čia ir dabar nestabilumo prikurta daug, bet pajėgumų išlaikyti savo reikšmę pasaulyje Rusija neturi. Jos atžvilgiu sulaikymo priemonės būtinos, bet tik tiek. Tai sakoma atvirai ir čia JAV siunčia žinią ne tik pačiai Rusijai, bet, pavyzdžiui, ir Lietuvai – kad eilinį kartą nenustebtume, kai amerikiečių dėmesys regionui anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai sumažės.
Atsakymas, kaip konkuruoti su Kinija, yra sudėtingas. JAV naujoje nacionalinio saugumo strategijoje šviežiai paaiškinama, kad pasauliui reikia JAV lyderystės „kaip niekad iki šiol“ (as great as it has ever been). Bet veikti vienašališkai jau nebeišeina, laikai nebe tie. Tik kol kas dvejojama ir sprendžiama, kuri strategija būtų tinkamiausia.
Vienas pasirinkimas, kurį pirmaisiais savo valdymo metais Bidenas pabrėžė, – kurti demokratinių valstybių aljansą, kovojantį su autokratinėmis valstybėmis. Tai buvo stipri reakcija į Trumpo valdymo laikotarpį ir Kapitolijaus šturmą, taip pozicionuotasi ir vidaus politikos debatuose. Be to, demokratijų ir autokratijų priešprieša yra aiški, vertybiška ir iš tiesų dalies globalių pasaulio įtampų priežastis.
Tačiau, kaip Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, demokratijų prieš autokratijas naratyvas pradeda kliudyti, kai kovoji prieš konkretų agresyvų autokratą. Tada tenka burti aljansus, į kuriuos reikia įtraukti ir tas valstybes, kurias vadini autokratinėmis, su kuriomis globaliu mastu, bent retoriškai, kovoji. Rusijos ir Irano partnerystė iš reikalo ir dėl bendro priešo – puikus pavyzdys. Tad nori nenori tenka priimti, kad kariaujant energetinį karą su viena autokratija (Rusija) teks visgi pradėti kalbėtis su kita (Saudo Arabija). Kad globalių grėsmių – klimato, pandemijos – negali net viltis įveikti kooperuodamasis tik su demokratinėmis valstybėmis.
Ir tada atsiranda alternatyvus sprendimas – bendradarbiauti su bet kuria valstybe, norinčia „dirbti konstruktyviai kovojant su bendrais iššūkiais“ (citata iš naujos JAV saugumo strategijos). Globalių, situacinių partnerysčių idėja yra sudėtinga, pažeidi įvairiausiai kritikai. Jos įgyvendinimas praktiškai kelia dar daugiau klausimų. Kartu idėja lanksti, paliekanti erdvės, net jei iš dalies atsiradusi iš reikalo, verčianti iš tiesų keisti eros po Šaltojo karo modus operandi.
Tai bus sunkių ir kompleksiškų pasirinkimų laikas, pasaulis taip susijęs tarpusavyje, kad aiškios schemos, kad ir kokios patrauklios atrodytų, nebeveikia, jei apskritai kada veikė. JAV ambicijos bando adaptuotis. Pripažinimas to, ką sako politinė realybė, – pirmas žingsnis. Bet JAV (ir mūsų visų) dar laukia ilgas ir skausmingas post-post laikotarpis, kai naujo pasaulio kontūrai aiškėja, o kaip jame gyventi – vis dar sunku susigaudyti.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Dovilė Jakniūnaitė
