„Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“. Sudarytojos Dalia Stakytė-Anysienė, Laima Petrauskaitė-VanderStoep ir Dalia Cidzikaitė. Vilnius: ,,Aukso žuvys“, 2014, 368 psl.
JAV ir Lietuvoje vis dar tebevyksta knygos „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“ sutiktuvės, į kurias susirenka daug žmonių, o pačios knygos renginiuose graibstyte išgraibstomos. Pirmojo tiražo jau nebeliko. JAV krantus neseniai pasiekė antrojo šios knygos tiražo siunta. Liepos mėnesį knyga pasirodė elektroniniu formatu. Artimiausiuose planuose – knygos vertimas į anglų kalbą (jau yra žmonės, kurie tą darbą atliks). Kaip pasakojo viena knygos sudarytojų Dalia Stakytė-Anysienė, knygą vers ne vienas žmogus. Tai daroma ne tik todėl, kad, kaip žinia, vertėjų laukia nelengvas darbas, bet ir todėl, kad būtų galima išsaugoti kuo didesnę pasakojimų įvairovę. Iš Balzeko lietuvių kultūros muziejaus sudarytojos sulaukė kvietimo knygą pristatyti angliškai rudenį – pristatymas būtų šiais metais muziejaus rengiamo Baltų DP projekto dalis.
Knygos, knygos… Kokias skaitome, o pro kurias praeiname pro šalį net nedirstelėję į jas? Kiek knygų, kalnais nugulusių lentynas, bet jų niekas neskaito! Lietuvių išeivija yra išleidusi ne vieną knygą, tačiau tokio atgarsio, kokio susilaukė pokalbių knyga „Manėm, kad greit grįšim: 18 pokalbių apie pasitraukimą į Vakarus 1940–1944“, seniai nebuvo. Visas knygos tiražas buvo šluote nušluotas nuo knygų lentynų. Skaitytojas tiek JAV, tiek Lietuvoje su susidomėjimu skaitė knygą, ėjo į susitikimus su knygos sudarytojomis. Kur slypi paslaptis?
Pirmiausia reikėtų prisiminti, kad pradedant šį didžiulį darbą apie jokią knygą net nebuvo galvojama. Ši mintis gimė daug vėliau. Viskas prasidėjo prieš daugelį metų, kai buvo susigriebta, jog kasmet vis daugiau žmonių iškeliaujant Anapilin, greit nebeliks tų, kurie galėtų papasakoti lietuvių traukimosi į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais istoriją. Žmonės, stovėję prie šio darbo ištakų, suprato, kad būtina išsaugoti Amerikos lietuvių istorinę atmintį, kad ateinančios kartos galėtų geriau suprasti tą sudėtingą istorijos laikotarpį. Specialius sakytinės istorijos kursus (ang. oral history) Vermont College of Norwich University baigusi psichologė L.Petrauskaitė-VanderStoep subūrė nemažą pagalbininkų būrį, ir 1995 metais buvo pradėtas vykdyti JAV LB Sakytinės istorijos projektas. Po visą plačiąją Ameriką buvo ieškota įvairiausių profesijų bei įvairų išsilavinimą turinčių žmonių, kurie sutiktų papasakoti savo kelionės į JAV istoriją. Visi pokalbiai buvo įrašyti į juostą. Įrašytų pokalbių trukmė labai įvairi – nuo 23 min. iki 5 val. 38 min. Iš viso apklausti 65 Amerikos lietuviai, vyrai ir moterys nuo 67 iki 95 metų.
Atrodo, darbas atliktas: žmonės pakalbinti, įrašai padaryti, atiduoti saugoti (visus įrašus galima rasti keliose vietose: Amerikoje – Lituanistikos tyrimo ir studijų centre, Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, Amerikos lietuvių kultūros archyve (Putname) ir PLB Lituanistikos katedroje University of Illinois at Chicago; Lietuvoje – VDU Lietuvių išeivijos institute, Martyno Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje ir Lietuvos centriniame valstybės archyve), galima nusiraminti. Bet čia L. Petrauskaitei-VanderStoep ir D. Stakytei- Anysienei kilo dar viena mintis – su šia įdomia ir iki šiol mažai tyrinėta medžiaga, nelaukiant tyrinėtojų išvadų, supažindinti šių dienų skaitytoją, papasakoti jam apie sudėtingą Antrojo pasaulinio karo baigties nulemtą lietuvių likimą, paženklintą gimtųjų namų netekties ir nuolatinės vilties sugrįžti.
Jos į pagalbą pasikvietė Dalią Cidzikaitę. Susibūrė vieninga komanda, dirbusi petys į petį. Taip gimė 18-os pasakojimų knyga apie žmones, kurie teigė manę ir tikėję, kad jei ne po pusės, tai po metų ar trejų tikrai grįš į Lietuvą. Deja, vėliau gyvenimas parodė, kad sugrįžimas neįmanomas, ir žmonės išvyko į JAV, Kanadą ir kitas šalis, priėmusias pabėgėlius.
Paruošus knygą, reikia ją kažkur atspausdinti. PLB Lituanistikos katedros UIC vedėjas dr. Giedrius Subačius sudarytojoms pasiūlė kreiptis į Lietuvos leidyklą „Aukso žuvys“. Neprabėgus nė metams, 2014 m. vasario 16 d., šios leidyklos direktorė Sigita Pūkienė pranešė, kad dažais kvepianti knyga „Manėm, kad greit grįšim“ jau laukia skaitytojų.
Žinoma, knyga nebūtų pasirodžiusi ir be mecenatų pagalbos. Knygos leidimą parėmė Lietuvių Fondas, Audronė ir Šarūnas Užgiriai, o likusią dalį išlaidų, susijusių su leidyba, padengė leidykla.
Žinia, visų 65 pasakojimų į knygą nesudėsi, tad sudarytojos, norėdamos, kad knygoje atsispindėtų kuo didesnė Sakytinės istorijos projekto metu surinktos medžiagos įvairovė, atrinko 18 pasakojimų. To nelėmė pašnekovų vėlesni, jau Amerikoje gyvenant įgyti pasiekimai. Pirmiausia jos norėjo, kad knyga parodytų, kokiais skirtingais keliais lietuviai keliavo iš Lietuvos, kaip skirtingai jie pasiekė Vokietiją, Švediją, Italiją, o vėliau ir Ameriką. Bet tuo pat metu visus 18 pašnekovų vienija bendra tema – tėvynės, savo namų, artimųjų praradimas, ilga ir varginanti kelionė į Vakarus, gyvenimas DP stovyklose, įsikūrimo svetur vargai ir džiaugsmai bei tas niekur nedingstantis Lietuvos ilgesys.
Įdomu, kad tiek daug karo metais išgyvenimų patyrę pasakotojai, ypač jaunesni, sugebėjo save ir savo gyvenimus susikurti iš naujo: baigti mokslus, įgyti specialybes ir tuo pačiu būti aktyviais lietuviško visuomeninio gyvenimo JAV dalyviais. Man asmeniškai buvo įdomu ir tai, kad su kai kuriais knygos veikėjais man pačiai teko nemažai bendrauti, juos pažinti, o su kai kuriais jų– ir padirbėti.
Iš savo patirties žinau, kaip sunku, parašius kad ir straipsnį, yra sugalvoti pavadinimą. Šį kartą knygos sudarytojos ir leidykla rado puikią išeitį – knygos pavadinimas gimė iš daugumos apklaustųjų atsakymo į klausimą, ar tikėjosi jie kada nors sugrįžti į Lietuvą? Didžioji dauguma jų į šį klausimą atsako, kad taip, tikėjosi kada nors sugrįžti, jei ne po mėnesio ar dviejų po iškeliavimo iš Lietuvos, tai po metų-trejų – tikrai. Tad vargu, ar knygos pavadinimas galėjo būti taiklesnis.
Negalima nepaminėti ir knygos viršelio. Pataikyta į dešimtuką. Knygos maketą ir viršelį sukūrusi dailininkė Agnė Dautartaitė-Krutulė surado itin vykusią dermę tarp knygos turinio ir išvaizdos. Karo metų siuntinius primenantis popierius ir išblukusi jo spalva, naudojami du šriftai, du viršeliai. O ko vertas neįprastas knygoms išilgai perplėštas knygos viršelis, simbolizuojantis dalies tautos – JAV lietuvių – atplėšimą nuo tautos kamieno!
Gali būti įdomus pavadinimas, gražus viršelis, tačiau jei nebus įdomaus turinio, tokios knygos niekas neskaitys. Įdomios ne tik knygoje pateiktos istorijos. Įdomu, kad sudarytojos pasirinko spausdinti autentiškus atsakymus, labai „nesikišant“ į pašnekovų kalbą, daug jos nekoreguojant. Leidyklos direktorės žodžiais, tai iš pradžių jai net kėlė nerimą. Tačiau vėliau pasirodė, kad toks sumanymas – teisingas. Palikus praktiškai netaisytą kalbą, skaitytojas labiau jaučia paties pasakotojo asmenybę, pamato jo pasakojimo manierą Įdomu ir tai, kad pasakotojai išlaikę net savo krašto tarmines savybes (čia, manau, dar laukia didelis mokslininkų darbas).
Kodėl knygą skaito tiek Lietuvoje, tiek JAV? Be jokios abejonės, šioje Atlanto pusėje ji skaitoma todėl, kad tie aštuoniolika pokalbių su JAV lietuviais, kurie Antrojo pasaulinio karo metais buvo priversti palikti Lietuvą ir trauktis į Vakarus, daugeliui, gyvenančių šioje Atlanto pusėje, primena jų pačių ar jų šeimos narių išgyvenimus, jų pačių nueitą gyvenimo kelią.
Lietuvoje ji skaitoma todėl, kad knygų apie tai, su kokiomis patirtimis susidūrė Vakaruose atsidūrę mūsų tautiečiai, beveik nėra. Ne paslaptis, kad daugelis Lietuvoje net neįsivaizduoja, koks iš tiesų buvo lietuvių bėgimas iš Lietuvos karo metu, nepagalvoja, kad ir tiems žmonėms teko išgyventi daugybę įdomių ir šiurpinančių pasitraukimo detalių. Manau, kad, atsivertę knygą, jie galbūt pirmą kartą susimąstė apie tai, kad ir „amerikono“ gyvenimas nebuvo rožėmis klotas.
Štai ištrauka iš Danutės Valantukevičienės laiško Jurgiui Anysui, parašyto po knygos pristatymo Vilniuje: „<…> Dauguma mūsų, Lietuvoje gyvenančių, nedažnai pagalvojam, ką jautė ir patyrė žmonės, karo sąlygomis priversti palikti savo namus ir bėgti į nežinią, ką teko išgyventi, kol įsikūrė naujose vietose ir kokį Tėvynės ilgesį visą gyvenimą nešiojasi savo širdyse. Karo pabėgėlių likimai tikrai per mažai ištirti ir atskleisti. Išsiskirstėm iš renginio susimąstę ir sujaudinti. Dabar skaitau ir matau, kad kiekvienas pasakojimas vertas atskiro romano. Puiki knyga!“
Šis laiškas tik parodo, kiek dar daug turime pasakyti vieni kitiems, kiek daug mes nežinome apie vieni kitus. Tad, kaip Ramunei Kubiliūtei („Ateitis“ Nr. 4, 2014 m.) sakė viena knygų sudarytojų D. Cidzikaitė: „Norisi tikėti, jog šie pasakojimai taps ne tik pirmąja pažintimi su dipukais ir jų išgyvenimais karo metais, bet ir pasiūlys ne vieną vertingą įžvalgą ar net gyvenimo pamoką.“
Pakartotinas knygos išleidimas tik įrodo, kad žmonėms reikia tokių knygų. O tiems, kas jos dar neįsigijo, pranešame, kad leidinį galite įsigyti „Draugo“ knygynėlyje Palaimintojo J. Matulaičio misijos raštinėje, taip pat internetinėse svetainėse adresais: www.manoknyga.lt; www.Skaitykle.lt; http://pegasas.ekps.lt.
Beje, e-knygą netrukus bus galima pirkti ir užsienietiškuose e-knygynuose, tarp kurių - Amazon, iTunes, Kobo ir kt. Tad, kaip sakė garsusis mūsų klasikas: „Imkit mane ir skaitykit“.
Laima Apanavičienė
