Artėjant 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio jubiliejui į uostamiestį iš už Atlanto vandenyno atskriejo unikali dovana: specialiai vadinamojo Klaipėdos sukilimo vadui Jonui Polovinskui-Budriui parašyto maršo partitūra.
Apie šio tarpukariu profesionalaus, tačiau mįsle liekančio kompozitoriaus sukurto muzikinio kūrinio egzistavimą iki šiol žinių praktiškai nebuvo, o šią vasarą maršą „Valio, Klaipėda!“ planuojama pirmą kartą prikelti iš užmaršties ir viešai atlikti Jūros šventės metu. Iniciatyvos ėmėsi 30-ies metų įkūrimo jubiliejų švenčiančių Lietuvos karinių jūrų pajėgų (KJP) pučiamųjų orkestras.
Tris originalius, spėjama, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje atspausdintus lapus JAV, Čikagos lietuvių evangelikų liuteronų Tėviškės bažnyčioje, rado jos klebonas Liudas Miliauskas. Su šaulio Ernesto Lukoševičiaus pagalba partitūra bus perduota Lietuvos muziejininkams kaip graži visų JAV lietuvių dovana garbingą sukaktį švenčiančiai Klaipėdai.
Neįminta mįslė
1923 m. sausio 10-15 d. vykusi ir Klaipėdos kraštą iš Prancūzijos globos išvadavusi karių, savanorių bei šaulių įvykdyta karinė operacija vadinama viena mįslingiausių, sėkmingiausių ir drąsiausių šiuolaikinės Lietuvos istorijoje. Istorikams šis populiariai Klaipėdos sukilimu vadinamas įvykis vis dar kelia daugybę klausimų, mat nemažai įvairių dokumentų, atsiminimų buvo dingę iš Lietuvos ir atsidūrę JAV.
Tokiu reliktu galima pavadinti ir Tėviškės bažnyčioje surastą maršą „Valio, Klaipėda!“ Tai trys atspausdinti A4 formato lapai, kurių dviejuose yra kūrinio partitūra, o viename – J. Budrio nuotrauka, gotikinis užrašas „Valio Klaipėda“, Lietuvos Trispalvė ir istorinė vėliava su Vyčiu, dvigubas kryžius bei dedikacija: „Pašvenčiu Klaipėdos Krašto Gubernatoriui ponui Jonui Budriui“.
Šiame spalvotai atspausdintame lape matyti Klaipėdos miesto herbas, ant šiaurinio molo stovėjęs bei 1945 m. susprogdintas Baltasis švyturys, užrašyta kaina litais (3,50), uostamiesčio panorama su per Antrąjį pasaulinį karą sugriautų bažnyčių bokštais, laivai.
Partitūros lape – mįslinga maršo autorystė: atspausdinta kapit. J. Neringo pavardė. Svarstoma, jog tai – slapyvardis, kas buvę įprasta tuo metu, mat Didžiosios Lietuvos valdžios, kariuomenės organizuotoje ir Kauno remiamoje 1923-iųjų sausio operacijoje dalyvavę asmenys specialiai buvo pasirinkę netikras pavardes, buvusias populiarias Mažojoje Lietuvoje. Taip stengtasi imituoti sukilimą – esą Klaipėdos užėmime dalyvavo vien vietiniai žmonės.
Žinant šias aplinkybes bei faktą, kad J. Budrys pirmojo Klaipėdos krašto gubernatoriaus (maršas dedikuotas būtent gubernatoriui, o ne sukilimo vadui) pareigas ėjo 1924-1925 m., pats kūrinio autorius dar galėjo laikyti paslapties šydą bei pasirašyti taip pat netikra, karinės operacijos metu naudota pavarde. Juolab kad pavardė Neringas yra tiesioginė aliuzija į Mažojoje Lietuvoje esančią Neringą (Kuršių neriją) bei galimai net neegzistavusi realybėje.
Apie partitūros atspausdinimo laiką užuominų duoda ir jos lape uždėtas antspaudas su lietuviškai ir vokiškai (tokia dvikalbystė kurį laiką po 1923-iųjų buvo būdinga) įrašytomis frazėmis „Perspausdinti draudžiama“, „Autoriaus teisės įstatymu saugojamos“.
„Vienas iš bažnyčios steigėjų buvo Ansas Trakis – kunigas, Klaipėdos krašto žmogus, Mažosios Lietuvos patriotas, pirmasis išeivijos lietuvių liuteronų vyskupas. Ši bažnyčia turi senas tradicijas ir jungia Čikagoje ir apylinkėse gyvenančius lietuvius liuteronus. Daugelis jų ir jų palikuonys yra kilę iš Mažosios Lietuvos. Tikriausiai šis kūrinys ir atkeliavo su mažlietuviais iš Lietuvos į Ameriką kaip brangus atsiminimas. Čia buvo išsaugotas ir pateko į mano rankas laimingo atsitiktinumo dėka. Reiktų padėkoti ir dabartiniam parapijos klebonui, kunigui Liudui Miliauskui. Nutarėme kūrinį sugrąžinti į Klaipėdą ir padovanoti artėjančio 100-mečio jubiliejaus proga“, - pasakoja Ernestas Lukoševičius.
Sugrįžimas į Klaipėdą
Kūrinio nuotraukos buvo perduotos Klaipėdos miesto vicemerui Arvydui Cesiuliui, o patį reliktą fiziškai planuojama padovanoti Mažosios Lietuvos istorijos muziejui vėliau.
„Tik norėtųsi, kad tie lapai būtų viešai prieinami arba eksponuojami, o ne nugultų kur nors muziejaus archyve. Tikiuosi, maršas Klaipėdoje bus sugrotas su trenksmu“, - teigė E. Lukoševičius.
KJP pučiamųjų orkestro meno vadovas ir dirigentas E. Miknius informavo, kad jau yra atlikta ir kūrinio aranžuotė (instrumentuotės autorius – Rimantas Giedraitis).
„Dabar negaliu tiksliai atsakyti, kada pirmą kartą bus viešai sugrotas kūrinys: arba liepos 4 d. minint KJP įkūrimo metines, arba per Jūros šventę. Jos metu – tikrai, tik vėl dėl pandeminės situacijos kol kas neaišku, kiek valstybių karinių jūrų pajėgų orkestrų dalyvaus. Kol kas sutikimą davė Danijos atstovai. Esame jau ir repetavę maršą: puikiai skamba. Bandžiau ir aš per JAV, Čikagoje, gyvenančią tetą domėtis, kas gi tas J. Neringas. Ir ji nieko negalėjo atsakyti. Maršas parašytas tikrai ne mėgėjo, o profesionalaus muziko. Pagal skambesį iš pradžių mes spėjome, jog tai – net pokario kūrinys, tačiau sprendžiant iš ikonografijos tai tikrai prieškario reliktas“, – pasakoja E. Miknius.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys svarstė, jog dar išties yra nemažai istorinių, su Klaipėdos krašto prijungimu prie Didžiosios Lietuvos 1923 m. susijusių spragų.
„Mes daug ko nežinome, kas dėjosi JAV po sukilimo. Tik pastaruoju metu po truputį atrandami ir paties į Ameriką emigravusio J. Budrio atsiminimai: į Klaipėdą bus atvežti jo rankraščiai, ilgus metus saugoti Niujorke. O atspausdinti maršo originalūs lapai būtų puikus eksponatas mūsų muziejui, tikrai rastume jam vietą nuolatinėje ekspozicijoje. Dar įdomiau būtų įrašyti skambantį kūrinį, kurį galėtume taip pat panaudoti pristatydami 1923-iųjų įvykius ir refleksijas į juos. Labai savalaikė dovana miestui“, – komentavo muziejaus vadovas.
Kitas žingsnis?
Kitąmet švęsime 100-metį, kai Lietuva atgavo (prijungė) jai taip reikalingą kraštą. Be jo Lietuva būtų nepilnavertė, ir tas ryžtingo žingsnio jubiliejus svarbesnis nei tais pat metais švęsima Vilniaus sukaktis. Mūsų pareiga – pagerbti tam pasiryžusius 1923 metų Lietuvos politikus bei kariškius, ir pirmiausia – prijungimo vadą Joną Polovinską-Budrį. Sukilimo monumentas ar vado perlaidojimas Klaipėdoje būtų projektas, prie kurio prisidėtų visa Lietuva.
Klaipėdos sukilimo vadas, tarpukario Lietuvos kontržvalgybininkas ir diplomatas Jonas Polovinskas-Budrys, kurio palaikai prieš beveik 58 metus atgulė Tautinėse lietuvių kapinėse Čikagoje, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje. Šią velionio valią tam tikra prasme atspindi ir jo kapą ženklinantis paminklas, ant kurio iškaltas stilizuotas Lietuvos uostamiesčio herbas.
„Palūžo ąžuolas, kuris ypatingai Klaipėdos krašte buvo giliai įleidęs šaknis ir įamžinęs savo vardą. Ten velionis savo laiku kūrė istoriją. Ten būtų tinkamiausia jam amžinojo poilsio vieta. Deja, ten tam kūrėjui šiandien vietos nėra. Nuožmus okupantas neleidžia įgyvendinti tą velionies ir tautos troškimą“, – taip per laidotuves prie J.Budrio karsto kalbėjo Lietuvos reikalų patikėtinis Vašingtone Juozas Kajeckas (1897–1978).
Ši diplomato kalba perspausdinta 1964 m. rugsėjo 11 d. laikraščio „Draugas“ numeryje. Ten aiškiai užsiminta, jog J.Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), prieš Didįjį žygį sąmoningai pasirinkęs bene populiariausią to meto Klaipėdos krašte lietuvišką pavardę, norėjo būti palaidotas būtent Klaipėdoje
Straipsnis parengtas pagal LŠSI informaciją ir „Vakarų Ekspreso“ žurnalisto Deniso Nikitenkos straipsnį „ūros šventėje driokstels maršas Klaipėdai“
Daugiau skaitykite https://ve.lt/gyvenimas/juros-sventeje-driokstels-marsas-klaipedai ir https://ve.lt/gyvenimas/kultura/vilius-kavaliauskas-zygis-i-lietuviskos-klaipedos-10-meti
