Amerikiečių žvalgybos išvados dėl rusų programišių atakų siekiant padaryti įtaką JAV prezidento rinkimų rezultatams aptarinėjamos visame pasaulyje – tai iš tiesų yra didžiausią rezonansą sukėlęs pastarojo meto įvykis. Vokietijos Federalinės spaudos ir informacijos tarnybos vadovas Steffenas Seibertas pirmadienį išreiškė nerimą dėl galimų kibernetinių grėsmių per priešrinkiminį laikotarpį artėjant rinkimams Vokietijoje. Pasak jo, Berlynas atidžiai gilinasi į amerikiečių specialiųjų tarnybų išvadas ir imasi veiksmų, siekiant sustiprinti kovą su panašaus pobūdžio išpuoliais. Priminsiu, kad 2017 metų rudenį turi vykti rinkimai į Bundestagą, į kuriuos Rusija deda labai dideles viltis.
Prancūzijos gynybos ministras Jean-Yvesas Le Drianas savo ruožtu pranešė, kad per praėjusius metus Prancūzijoje buvo atremta 24 tūkstančiais kibernetinių atakų, nukreiptų prieš įvairius šalies gynybinius objektus. Jo nuomone, 2017-aisiais metais atakų objektu gali tapti Prancūzijos prezidento rinkimai. Kandidatė į prezidentus Marine Le Pen, kuri taip pat yra laikoma ir šių rinkimų favorite, neslepia, kad jos kampanija gauna finansinę paramą iš Maskvos.
„Manyti, kad Prancūzija yra apsaugota nuo kibernetinių išpuolių, panašių į tuos, kurie vyko Jungtinių Valstijų prezidento rinkimų metu, būtų aukščiausias naivumo laipsnis“, – perspėjo Le Drianas.
Šiame visuotiniame sujudime ir diskusijose dėl Rusijos kišimosi į Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus, Ukraina taip pat nėra išimtis. Čia bet kokie įvykiai visada yra peržiūrimi hibridinio karo kontekste, tad ir Amerikos retorikos Rusijos kibernetinės agresijos atžvilgiu pasikeitimas yra vertinamas iš nacionalinio intereso pusės. Ekspertai diskutuoja, koks galėtų būti Rusijos-Amerikos santykių tonas po to, kai Baltuosiuose rūmuose jau galutinai įsitaisys Donaldas Trumpas ir kaip šis kibernetinis skandalas atsilieps „Ukrainos klausimui“.
Savo skiltyje „The New York Times“, pavadintoje „Kaip mes save apgaudinėjame dėl Rusijos“ (How We Fool Ourselves on Russia), buvęs JAV ambasadorius Maskvoje ir Karnegio fondo už taiką pasaulyje prezidentas Williamas J. Burnsas rašė kad, jo nuomone, artimiausioje perspektyvoje neverta tikėtis amerikiečių ir rusų santykių pagerėjimo.
„JAV ir Rusijos santykiai numatomoje ateityje išliks konkurencingi, jei ne priešiški, – rašo jis. – Visiems labai patraukliai atrodo mintis, kad kompleksiniam susitarimui pasiekti pakanka mūsų šalių lyderių abipusės simpatijos ir derybų meno įgūdžių. Tai iliuzija. Visapusį susitarimą pasiekti trukdo dvi aplinkybės. Pirma yra ta, kad Putinui norint išlaikyti savąjį represinį režimą yra būtinas išorinis priešas. Antra – tai jo įsitikinimas tuo, kad į optimalų Rusijos galybės atkūrimo metodą patenka Jungtinių Valstijų sukurtos bendromis vakarietiškomis vertybėmis ir institutais paremtos pasaulio tvarkos destrukcija.“
„Tokioje situacijoje nepakankamai įvertinti Rusijos įsikišimą į JAV rinkiminį procesą ar numoti į tai ranka yra visiškai neprasminga ir nenaudinga“, – pabrėžė jis. Straipsnio išvadose jis teigia, kad JAV neturėtų „nuleisti akylo žvilgsnio nuo Ukrainos – šalies, kurios likimas bus kritiškai svarbus ateinančios kartos Europos ir Rusijos ateičiai“.
„Kalba eina ne apie narystę NATO ar ES – tiek viena, tiek kita šiai šaliai yra tolimos ir miglotos viltys. Kalba eina apie tai, kad reikia padėti Ukrainos lyderiams sukurti sėkmingą politinę sistemą, kurią sunaikinti kaip tik ir stengiasi Rusija, – rašo jis. – Jei Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas neturės sau pavaldžios Ukrainos vyriausybės, jis padarys viską, kad tik neleistų jai normaliai funkcionuoti.“
Ir čia kyla klausimas: kuo čia dėta Ukraina? Kaip ji siejasi su vertybine Rusijos ir Jungtinių Valstijų priešprieša?
Ogi, pasirodo, ji siejasi tiesiogiai. Iš vienos pusės, Rusijoje yra tikima, kad jokios Ukrainos nėra, o ukrainietiškose žemėse vyksta karas tarp nuo kelių kylančios ir vis labiau atsitiesiančios Rusijos Imperijos ir Jungtinių Valstijų. Iš kitos pusės, palaikydama populistines jėgas Europoje ir pasaulyje, Rusijos vadovybė siekia sukurti pakankamą pasaulinių lyderių būrį, pripažinsiančių Krymo atplėšimą nuo Ukrainos ir jo aneksiją teisėtais veiksmais. Vladimiro Putino nepalieka viltis, kad „tinkamai parinkti kadrai“ – t.y. prorusiškai nusiteikę pasauliniai lyderiai – anksčiau ar vėliau „perduos“ Ukrainą Rusijos Federacijos žinion. Štai tokia keista ir dviprasmiška pasaulėžiūra, kurioje Ukraina yra ir jos nėra, o Vakarai su Jungtinėmis Valstijomis priešakyje – tai pasaulinis užkulisinis sąmokslas, užsipuolęs niekuo dėtą taikųjį Vladimirą Putiną ir tuo pačiu atsisakantis pripažinti Rusijos teisę okupuoti kaimyninių šalių teritorijas.
Agresyvios Rusijos Federacijos gudrybės JAV ir Europos Sąjungos adresu prasidėjo iš karto po Krymo užėmimo. Tai pažymima ir Naujų metų išvakarėse priimtoje Europos Parlamento rezoliucijoje „Apie priešiškos propagandos neutralizavimą“, kurioje Rusija yra priskiriama tokio paties lygio grėsmėms kaip ISIS ar „Al Qaeda“. Dokumente nurodoma, kad Rusijos informacinį dalyvavimą Europoje galima prilyginti informaciniam karui, nukreiptam į Europos vienybės ir tarptautinių institutų griovimą. Europos politikai mano, kad į vakarietiškas vertybes nukreiptos Rusijos informacinės agresijos tikslas yra bandymas priversti tarptautinę bendruomenę susitaikyti su tuo, kad Rusija okupavo dalį Ukrainos. Taip išeina, kad viskas, ką šiai dienai daro Rusija, yra daroma dėl Ukrainos. Tai daroma dėl jos valstybingumo ir suvereniteto suardymo, Rusijos teisės gabalais plėšyti savo buvusią koloniją, pastatyti ir nuversti režimus, nurodinėti Ukrainai jos užsienio politikos gaires, o taip pat naudotis ukrainietiškais resursais Rusijos galiai stiprinti. Vladimiras Putinas su Vakaraus kariauja dėl Ukrainos. Todėl nėra nieko keisto, kad amerikiečių diplomatas Williamas Burnsas, aiškindamas Rusijos įsilaužimo į Amerikos rinkimų sistemą motyvus, kalba būtent apie šią Rytų Europos šalį.
Iš tiesų tai, kad Rusijos agresijos prieš Ukrainą tikslas yra Ukraina ne paslaptis niekam. Netgi tie, kas siūlo pamiršti apie Krymą, Donbasą, Ukrainą, daro tai ne dėl to, kad tiki sąjunga su Rusija rengiant kovos su terorizmu programas. Jų kalbos – tai tik bandymas apraminti agresorių. Ir čia mes prieiname prie svarbiausio – atsakymo į klausimą, kas nutiktų, jei būtų patenkintos Vladimiro Putino pretenzijos į Ukrainą? Prisiminkime buvusio amerikiečių diplomato išsakytus žodžius apie tai, kad Putinui, idant išlaikytų režimą, reikalingas išorinis priešas ir karinės pergalės. Ir apie tai, kad pats optimaliausias būdas Rusijai atkurti savo galybę yra sugriauti pasaulinę tvarką. Su Williamu Burnsu čia sunku nesutikti. Rusija niekada nepasitenkins tik Krymu ar net visa Ukrainos teritorija. Nes Ukraina Rusijai – tai vidaus politikos klausimas. Net ir dabar. O priešas, su kuriuo rusai pastatė kovoti Vladimirą Putiną – šis priešas visada išorinis. Tas priešas – tai Amerika, Europa, vertybės ir tarptautinė teisė. Ukraina šioje formulėje nėra Rusijos tikslas, o tik jos priemonė. Priversdamas pasaulį nusisukti nuo Ukrainos, Putinas su visa žmonija tarsi tampa kur kas didesnio nusikaltimo bendrininkais. Tas nusikaltimas – visiškas ribų, už kurių šiuolaikiniame pasaulyje patekti neturėtų niekas, peržengimas.
Paprasčiausiai pasitraukti iš Ukrainos teritorijos, ypač iš sakrališkojo Krymo Vladimiras Putinas negali – rusai to nesuprastų ir neatleistų. Ir pasilikti po sankcijų našta jis irgi negali – Rusijos ekonomika neišlaikys. Interviu žurnalui „Ogoniok“ („Ugnelė“) Rusijos Federacijos Apskaitos rūmų vadovė Tatjana Golikova pasakė, kad „biudžeto skaičiavimais, 2017-aisiais Rezervinis fondas bus visiškai išeikvotas, o vyriausybė pereis prie Nacionalinė apsaugos fondo lėšų naudojimo“. Rusijai skubiai reikalingas sankcijų panaikinimas, tačiau ji negali išpildyti mainais už tai keliamų reikalavimų ir atsisakyti agresijos Ukrainoje, nes tai būtų didžiulis smūgis šalies lyderio reputacijai, tad didžiulė grėsmė režimui ir pačiai šaliai.
Todėl vienintelis likęs kelias – tai šantažas, agresyvus puolimas prieš pačius demokratijos pagrindus ir tarptautinės teisės principus.
Teritorijos aneksija – tai tarptautinės agresijos forma; šimtų ir tūkstančių žmonių žudymas siekiant padaryti įtaką nepriklausomos valstybės išorinės politikos krypčiai – tai terorizmas. Jei pasaulis numos ranka į Rusijos savivalę peržengus suverenias Ukrainos sienas, jis pats savo rankomis legalizuos tokius metodus kaip visai priimtiną užsienio politikos formą. Įteisinusi Krymo aneksiją, išvengusi bausmės už tarptautinės teisės normų pažeidimus, Rusija iš karto patrauks toliau ieškoti priešų. Putinui pergalės būtinos kaip oras. Jei suverenių teritorijų užėmimas ir pasibjaurėtinas nelegalus karas taps stipriojo teise, tai toliau tapsime naujų aneksuojamų teritorijų ir naujų Putino pralieto kraujo upių vis kitose „liaudies respublikose“ liudininkais.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
