Kas yra bendruomenė? Išgirdus šį žodį, kyla asociacijos su žodžiais draugauti, bendrauti. JAV Lietuvių Bendruomenės tinklapyje skaitome, kad ją „sudaro Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuviai, mišrių šeimų ne lietuvių kilmės sutuoktiniai ir tokių šeimų palikuonys“. Atvykusieji prieš karą ar po jo, pirmosios, antrosios ar trečiosios bangos išeiviai iš Lietuvos neminimi ir neskirstomi į „jie“ ir „mes“. Tačiau ar realybėje visada būna būtent taip?
Ko gi ieško ir kaip jaučiasi dabartiniai, naujieji emigrantai? Apie tai šis pasakojimas.
Labdaringas Baltimorės lietuvių namų 100-mečio minėjimo vakaras buvo smagus. Prieš išeidami pasiėmėm vaišių ir grįžę, dar vilkėdami tais pačiais iškilmingais apdarais, tęsėme lietuvišką temą. Vytauto Pakalniškio paklausiau apie jo patirtį lietuviškose organizacijose. Jis su šypsenėle prisiminė savo pirmą apsilankymą Baltimorės lietuvių namuose.
– Dar būdamas Lietuvoje žinojau, kur važiuoju, – savo pasakojimą pradėjo Vytautas. – Prieš tai čia buvo mano draugas ir gana išsamiai „nupiešė“ vietos veikėjų personažus. Taigi, barmenės vardą žinojau vos pravėręs Baltimorės lietuvių namų duris, nors mačiau ją pirmą kartą. Jos didelės akys irgi išdavė, kad ji mane atpažino – naujokas. „Labą-ą-ą vakarą-ą-ą“, – aiškiai marijampolietiškai atsakė ji į mano pasisveikinimą.
Atvažiavau čia ne tuščiomis, susipažinimo vakarui turėjau nupiešęs plakatą ir parengęs tuo metu „ant bangos“ buvusių lietuviškų šlagerių CD. Plakate buvo skelbiama: „Penktadienį alus – už dyką“. Taip norėjau pritapti prie naujos bendruomenės, kad buvau nusprendęs padengti sąskaitą. Žinojau, kad minėta barmenė yra ir vietos bendruomenės „informacijos centras“. Po poros susipažinimo sakinių, ji ranka pamojo į praeinantį pagyvenusį vyriškį: „Pirmininke, va nauji lietuviai atvaže-e-e-vo.“
Prisistačiau vadovui ir pagyriau trupančiais dažais ir voratinkliais dešimtmečių padabintus lietuvių namus vėlgi norėdamas įsiteikti. „Yra jau pas mus tų komjaunuolių čia buvę“, – atsakė, matyt, rūpesčių sukūprintas senolis.
Neiškart nukabinau nosį – amerikoniškai nemokėjau, o ši vieta buvo mano viltis ir šansas užsikabinti JAV. Pasilabinau su kitais dviem ketvirtadienio baro lankytojais, grįžau į viešbutį išsimiegoti po keliones per Atlantą.
Ryte grįžau nešinas keletu rusiškų laikraščių, mat reikėjo skambinti darbdaviams ir ieškoti būsto. Ant to paties baro buvo senamadiškas telefonas, į kurį reikėjo mesti „kvoterius“. Šie greitai baigėsi, tad paprašiau barmenės iškeisti 100 dolerių. „Oooo, tokių pinigų, vaikeli, iškeist negaliu, kasa pustuštė“, – atsakė ji.
Atsidūriau keblioje situacijoje, nes buvau sutaręs skambučio laiką. Bandžiau prašyti barmenės leisti paskambinti iš jos telefono, tačiau gavau neigiamą atsakymą. Tuo pat metu pastebėjau, kad ji nemokamai kalba baro telefonu. Skambutis man buvo svarbus, bet supratau, kad man čia niekas neturi noro padėti…
Ši nuostata pakeitė ir nuotaiką dėl nemokamo alaus bei susipažinimo su bendruomene vakarėlio. Tad pakilau nuo baro, jau pakabintą plakatą įkišau į šiukšlių dėžę ir, palipęs iš rūsio, užvėriau duris.
Tų durų neatvėriau dvejus metus, nors pradžia Amerikoje buvo nelengva. Iš tiesų, tas kartėlis neapleido kelioliką metų, tad lietuvių namuose lankydavausi labai retai, esant reikalui ar kieno nors kviečiamas. Ta vieta man neteikė džiaugsmo ir paprasčiausiai netraukė.
2013-ųjų rugpjūčio pabaigoje, su dukrele lankydamasis mieste, radau elektroninį laišką-kvietimą į „Kepinių konkursą“. „Vaikams draugiška aplinka“, – buvo skelbiama žaismingai sudėliotame kvietime. Tai atrodė keista ir neįprasta, bet proga buvo tinkama, tad kol dukrytė mašinoje snaudė, atsidūrėme ties lietuvių namais.
Prie įėjimo žydėjo gėlės, nesimėtė nuorūkų, o pravėrus duris buvo girdėti vaikų klegesys. Viduje atrodė šviesiau, grojo nuotaikinga muzika – kaip ir mano niekada taip ir nepaleisto, susipažinimo vakarui sudėlioto CD. Suaugusieji, sumokėję keletą dolerių, galėjo tapti kepinių konkurso teisėjais. Buvo galima paragauti visų kepinių ir gauti nesibaigiantį kavos puodelį, o vaikams ragaišiai buvo už dyką.
Anksčiau ši man žinoma vieta dabar buvo kitokia – maloni. Pakylėtas tokių pokyčių, priėjau prie tuometinio pirmininko ir išrėžiau susižavėjimo sukeltą padėką. „Tai Daiva, nauja mūsų menedžerė, jai reikia dėkoti“, – paaiškino jis, pirštu rodydamas į vieną kepinių konkurso dalyvę, tuo metu dedančią gabalėlį savo iškepto torto lankytojui. Linktelėjęs direktoriui, savo padėką „nunešiau“ ir jai. Dar pasakiau, kad įspūdis toks geras, jog reikalui esant mielai kuo nors galėčiau prisidėti. „Žinoma, yra toks poreikis: norime prikelti lietuvių namus, lapkritį rengiame labdaringą vakarą, norime surinkti lėšų, remontuoti, organizuoti, valyti, šluoti…“, – menedžerė buvo pakiliai nusiteikusi ir tikrai turėjo planų.
Prisidėti prie tokių puikių užmojų buvo malonu. Pradėjau talkininkauti, tvarkyti, šluoti, organizuoti. Mums neblogai sekėsi: namai gražėjo, daugėjo lankytojų. Pradėjau lankyti tautinių šokių kolektyvo repeticijas, jose susipažinau su tavimi. Kaip žinai, buvau išrinktas Baltimorės lietuvių namų pirmininku.
Tiesa, buvo dingtelėjusi mintis, kad tapau pirmininku tų namų, kuriuose ankstesnio vadovo buvau pavadintas komjaunuoliu. Pažadėjau sau, kad tokios jo klaidos nekartosiu.
Mūsų bendruomenėje vyravo pakili nuotaika, jautėme, kad vykdoma prasminga veikla. Buvo daug veiksmo, renginių, lankytojų, padėkų ir naujų talkininkų.
Tačiau buvo ir susirinkimų: valdybos, tarybos, direktorių, narių rinkimų, ataskaitų. Juose buvo kalbų, tarybos pažadų ir planų. Praėjus kažkiek laiko, supratau, kad tai – tuštybės balius, o žmonės į tuos susirinkimus eina ne tam, jog ką nors atliktų, o tam, kad emociškai išsilietų. Pradėjęs pirmininkauti, bandžiau apeliuoti, kad reikia ne kalbėti, o judėti. Tačiau didelių pokyčių pasiekti nepavyko, nes kalbėjimas buvo kai kurių žmonių tikslas. Tuomet kalbėjau ir aš – stipriai emociškai, o baigdamas kalbėti buvau „šventinamas“ plojimais. Kalbėjau taip, kaip jiems patiko, o veikiau taip, kaip man atrodė reikalinga.
Keliolika metų gyvenau atitrūkęs nuo lietuvybės, tad nesuvokiau, kiek daug lietuviškų organizacijų egzistuoja ir kokią aibę veiklos sričių jos deklaruoja, rengia susirinkimus ir kuria ataskaitas. Tačiau pameni, Vaida, kartą pakvietei mane į Neringos, lietuvių kultūros paveldo stovyklos, iškylą? Sėdėdamas didžiojoje salėje, rengiausi vakaro vaidinimui, o toje pat salėje vyko Neringos valdybos susirinkimas. Nesiklausiau valdybos narių kalbų, bet tai buvo įprastas susirinkimas: nuo vieno valdybos nario prie kito buvo ritinėjamas emocijų burbulas, jis tarsi pildėsi tamsių dūmų ir vis didėjo...
Staiga visą tą laiką tylėjusi vienuolė sesė Ignė tarė: „Gerai, bus taip!..“ Tada burbulas sprogo, dūmai išsisklaidė, susirinkusieji nurimo. „Oho, – pamaniau. – Tai bent graži gerojo despoto valios išraiškos forma! Gerai būtų, kad taip nutiktų ir kitose lietuviškose „tarybose“, atsirastų toks lyderis, turintis tokią galią ir autoritetą, kurio piršto pakėlimas užtvirtintų ne visiems priimtiną, bet visuotinai tinkamą sprendimą. Tuomet visi, užuot stumdydamiesi, judėtų to sprendimo link.“
Tai buvo ta pati sesė Ignė, kuri, man pirmą kartą atvykus į Neringą, po 10 valandų vairavimo, žvarbų rudens vakarą pasitiko mane su dukrele. Ji mums abiem įpylė šiltos sriubos, paklausė, iš kur esame, kokia tarme kalbame, ar dar gyvi tėveliai. Sušildė ir jos pasiūlyta sriuba, ir kalba.
– Vytai, regis, manai, kad taip spręsdama problemas, šiltai bendraudama su žmonėmis, sesė Ignė yra tarsi kertinis akmuo, pavyzdys, kaip gali išsilaikyti lietuvių bendruomenės? – paklausiau pokalbininko.
– Taip, būtent taip manau. Mums reikia to reprezentacinio bendruomenės stogo, bet jis pastatytas ir laikosi ant pasišventusių lyderių pečių – jiems rūpi ne garbė ar tarybų rezoliucijos, o rezultatai. Todėl ir ateityje bendruomenės laikysis ant ne visada matomų, bet veiklių lyderių – turetume juos palaikyti.
Vaida Meižys, „Draugas“
