Parlamentarai kartais turi išties originalių įstatymų idėjų. Visgi didžioji jų dalis dažniausiai nevirsta galiojančiais teisės aktais. Žvelgiant į tarpukario Lietuvoje galiojusius įstatymus, kai kurių pavadinimai priverčia nusistebėti. Vis dėlto daug šių įstatymų savo laiku buvo logiški – keistai atrodo tik žvelgiant iš šių dienų perspektyvos. Jūsų dėmesiui – įdomūs Lietuvoje tarpukariu galioję įstatymai.

Karo ryšių karvelių įstatymas

Nors šiais laikais komunikacijai turime modernesnių ryšio priemonių, tarpukariu pašto balandžiai tarp priemonių, perduodančių informaciją, užėmė labai svarbią vietą.

Lietuvos kariuomenėje pirmasis karvelynas įsteigtas 1923 m. Tiesa, privačia iniciatyva. Oficialia karo pašto karvelyno įkūrimo data galima laikyti 1926 m., kai Krašto apsaugos ministerija iš leitenanto Ivanausko gavo 70 vnt. minėtųjų paukščių. Visgi teisinis karvelių laikymo reglamentavimas įvestas tik 1930 m.

Karo ryšių karvelių įstatymą priėmė valstybės prezidentas Antanas Smetona. Juo skelbta, kad karo ryšių karvelių veislę nustato Krašto apsaugos ministras.

Taip pat nustatyta, kad tokius karvelius laikyti ir treniruoti gali tik Lietuvos piliečiai. Be leidimo neleista karvelių nei išvežti, nei parsivežti iš užsienio. Paukščius buvo galima treniruoti tik Lietuvos teritorijoje.

Sparnuočiai turėjo būti paženklinti pagal vyriausiojo štabo nustatytus pažymėjimus. Sugavus karvelius su tokiais ženklais ar pranešimais, juos reikėjo pristatyti KAM organams arba policijai. „Už gerą karo ryšių karvelių išdresiravimą, už jų veislės pagerinimą ir už gerą jų karvelynų tvarkymą“ karvelių augintojams numatytos pašalpos bei premijos.

Tiesa, dėl įstatymo, už kurio vykdymą atsakė Krašto apsaugos ministras, ar jo taisyklių nesilaikymą kaltininkams grėsė bauda iki 500 litų.

Pramogų mokesčio įstatymas

Jau 1919 m. spalio pabaigoje Lietuvoje labdaros tikslais buvo įvesti progresiniai mokesčiai pramogoms ir pasilinksminimams. Pirminis įstatymo variantas galiojo iki pat 1924 m. liepos 11 d. Jame skelbta, kad „nuo bilietų į teatrus, koncertus, kinematografus, cirkus ir kitas viešas pasilinksminimo ir pramogų vietas nustatomas labdarybės tikslams šis progresyvinis mokestis”. Toliau buvo išvardyti procentai nuo bilietų kainos. Jie varijavo nuo 10 % iki 20 %. Gautas pajamas valstybė skirstė į tris lygias dalis. Jas pervesdavo Raudonajam Kryžiui, Vidaus reikalų ministerijai bei VRM savivaldybių įstaigoms.

Vėliau įstatymas kiek keistas, patikslinti pasilinksminimo pobūdžių apibrėžimai, pavyzdžiui, minima gegužinės, maskaradai, šokių vakarėliai. Taip pat pakito ir piniginis vienetas. Vietoj auksinų jau puikavosi litai. O procentų amplitudė apėmė 5–25 % nuo bilieto kainos. Galutinai įstatymas nusistovėjo 1931 m., kai 2/3 pajamų skirta VRM, o 1/3 – savivaldybėms, kurias paskirsto Vidaus reikalų ministras. Vėlgi kiek pakeisti procentiniai dydžiai (10–30 % ). Be to, paminėta, kad mokestis negaliojo bilietams į paskaitas, kūno kultūros organizacijų rengiamoms šventėms bei sporto renginiams.

Bulvėms iš užsienio įvežti taisyklės

Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje imta griežtai apibrėžti, kokios bulvės gali būti įvežamos į šalį. Puikiai ūkinius klausimus išmanęs tuometis finansų ministras Juozas Tūbelis nustatė bulvių įvežimo taisykles.

Pagal jas Lietuvos muitininkai galėjo praleisti bulves, kurių kilmės šaly per paskutinius 6 metus ne mažiau nei 10 km rajone nuo importuojamųjų daržovių kilmės vietos nebuvo pastebėtas bulvių vėžys, o 20 km atstumu nėra bulvių kandies bei kolorado vabalo. Visgi jei tokius pažeidimus turinčių bulvių įvežamoje partijoje buvo ne daugiau 4 %, pravežti bulves per Lietuvos sieną leista.

Įdomu, kad bulvių paviršiaus pažeidimai, t. y. jų šašai, rauplėtumai, matuoti itin smulkmeniškai. Pažeidimu laikyta, jei daržovės defektai dengdavo ne mažiau kaip dešimtąją paviršiaus dalį. Be to, įvežamas bulves reikalauta laikyti naujame, švariame ambalaže. Tai galėjo būti ir maišai, ir dėžės, statinės ar kt. Ambalažas taip pat turėjo būti užplombuotas taip, kad plombos nesugadinus nepavyktų nei atidaryti laikymo vietos, nei nuimti etiketės.

Togoms ir beretams dėvėti taisyklės

1919 m. sausį buvo iškeltas klausimas, kokią aprangą dėvės teisėjas teismo posėdžių metu. Tada, sausio 30 d., buvo priimtas nutarimas, kad apygardos teismo posėdžiuose bus dėvimi juodi župonai. Vis dėlto tokio aprangos kodo nebuvo griežtai laikomasi. Tad prie teisėjų aprangos klausimo buvo grįžta 1924 m. Jau kitais metais teisėjai buvo aprūpinti togomis.

Visgi reikalas nebuvo baigtas, kol Teisingumo ministras neišsprendė taisyklių, apibrėžiančių, kaip dėvėti togas ir beretas, klausimo. Oficialus įpareigojimas bei taisyklės paskelbti 1928 m. Laikinajame Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymo pakeitime. Čia nustatytos taisyklės, kada kolegialių teismų teisėjai bei valstybės gynėjai turi dėvėti togas ir beretas.

 Įstatymo pakeitime surašyta detali uniformos dėvėjimo eiga. Pavyzdžiui, liudininkui tariant priesaiką teisėjai ir valstybės gynėjai beretas turėjo dėvėti. Kai valstybės gynėjas kaltina, jis neturi dėvėti bereto, tačiau šis turi būti padėtas priešais, ant stalo. „Pakaitos“ laiku valstybės gynėjas ir sekretoriaujantysis posėdžių salėje togų nusivilkti negalėjo. Jei norėjo atlikti tokį veiksmą, turėjo pasišalinti iš salės.

Svaigiųjų vaistų įstatymas

1931 m. priimtas įstatymas, kuriuo reglamentuotas svaigiųjų vaistų gaminimas, įvežimas, išvežimas bei prekyba. Kitaip tariant, tai buvo narkotinių medžiagų reglamentavimo įstatymas.

Tarp 19 sąraše atsidūrusių vaistų matomi ir tokie pavadinimai, kaip opiumas, morfinas, heroinas, kokainas ar Indijos kanapės. Įstatyme apibrėžta, kad nurodytais svaigiaisiais vaistais disponuoti galima tik gydymo ar mokymo tikslais.

Be to, įstatyme teigta, kad „asmenys arba įstaigos, kurios gamina, įveža, išveža, parduoda arba kitaip kaip perleidžia kitiems vaistus arba vartoja juos mokslo reikalams, turi vesti tam tikras knygas, į kurias įrašoma pagamintų, perdirbtų, gautų ir išleistų vaistų kiekiai ir pavadinimai; taip pat pažymima iš kur gauti ir kam perleisti vaistai arba kuriam reikalui suvartoti.“ Taip pat VRM organai turėjo teisę daryti revizijas patalpose, kuriose svaigieji vaistai laikyti, gaminti, perdirbti ar pardavinėti.

Už nelegalų vaistų įvežimą, išvežimą, gamybą, pirkimą ar pardavimą, taip pat laikymą neturint leidimo, prasižengėliai galėjo susilaukti bausmės iki 10 000 litų arba 6 mėn. kalėjimo. Galimos ir abi bausmės kartu. Smulkesni įstatymo pažeidimai grėsė trijų mėnesių areštu ar bauda iki 1 500 litų arba šių bausmių komplektu.

Taigi, su dideliais kontrabandos kiekiais susidūrusi Lietuvos valstybė bent šioje srityje stengėsi pažaboti nusikaltėlius. O drausminti tikrai buvo ką. Štai pirmoji kokaino siunta Lietuvos muitinėje, kaip rašo A.Jakubčionis, sulaikyta 1925 m. Kauno muitininkai tada sulaikė 1 kg 120 g siuntą, kurios vertė buvo 250 Lt. 1926 m. Kauno muitinės sandėliuose saugota 20 kg kokaino.

Greitai, 1932 m., Lietuva pasirašė „Tarptautinę opiumo konvenciją“. Nuo tada valstybė visas žinias apie sulaikytus svaigiuosius vaistus turėjo siųsti į Nuolatinį opiumo komitetą, kuris veikė Tautų Sąjungoje.

Svetimšalių atvykimo ir apsigyvenimo Lietuvos kurortuose taisyklės

Jei svetimos šalies pilietis norėjo pasimėgauti Lietuvos kurortų teikiamais malonumais, šiam nuo 1926 m. vasaros sezono teko pasirūpinti viza su prierašu „į kurortą“.

Tokios vizos galiojo per kurortų sezoną: gegužės 15 d.–rugsėjo 15 d. Tiesa, po kelerių metų buvo nuspręsta sezoną prailginti. Nuo tada jis prasidėdavo gegužės 1 d. ir baigdavosi spalio 1 d. Vizos kainavo 5 Lt.

Tokių vizų pakako tų valstybių piliečiams, su kuriomis Lietuva turėjo diplomatinius ar konsulatinius santykius. Jei atostogauti Lietuvoje sumanydavo kitų, tokių santykių neturinčių, šalių piliečiai, jiems tekdavo įrodyti, kad čia neužsiliks. Reikalauta turėti grįžimo vizas į valstybę, iš kurios atvykta.

Atvykus į kurortą svetimšaliai privalėjo per 24 val. užsiregistruoti, arba, kaip tuomet rašyta, įsimelduoti kurorto policijoje. Už tai taip pat taikytas mokestis.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto projekto informacija