Prieš keliolika metų Kaune pasklido kalbos apie Kauno pilies restauravimą (atkūrimą). Visuomenei buvo pristatyti būsimosios Kauno pilies piešiniai, kuriuose ji atrodė tikroviškai, Kauno visuomenė džiaugsmingai sutiko šią žinią. Žodis „restauravimas“ tarptautinių žodžių žodyne aiškinamas, kaip „architektūros arba dailės kūrinio atnaujinimas, pirmykštės būklės atkūrimas“. Ir paprasti žmonės, ir specialistai šį žodį supranta kaip atstatymą, atgaminimą, atkūrimą to, kas kažkada buvo, tačiau šiuo metu jau nėra: sugriuvo, sudegė, sunyko. Taigi, didžioji dauguma apklaustųjų kauniečių savo parašais Kauno pilies restauravimui – atkūrimui pritarė.
Tačiau ilgainiui ėmė aiškėti apgaulė. Pasirodė, kad projektas tik vadinamas Kauno pilies restauravimu, atkūrimu, o iš tikrųjų projekto autorius senosios Kauno pilies vietoje ketino pastatyti kažkokį naujovišką postmodernistinį statinį, kurio net kontūrai skirtųsi nuo kadaise stovėjusios pilies kontūrų. Štai, vėlesniame Kauno pilies restauravimo projekto variante, kuris apima ir pietvakarinį pilies bokštą, projekto autorius šį bokštą vaizduoja ne apvalų, bet kvadratinį. Bet kiekvienas, apžiūrėjęs šio bokšto likučius, pastebės, kad kvadratinis yra tik šio bokšto pamatas. Tačiau aukščiau esantys nusklembti šio bokšto cokolio kampai liudija, kad ir šis, kaip ir pietrytinis bokštas, kildamas aukštyn, tampa apvalus. Tai kokiu gi neišmanėliu turėjo būti projektuotojas, nepastebėjęs tokio paprasto dalyko?
Besidomintiems Kauno pilimi žmonėms projekto autorius ir jį palaikantys kolegos ėmė atkakliai įrodinėti, jog restauruoti galima naudojant visai kitokias statybines medžiagas ir kad formų taip pat nebūtina atkurti tokių, kokios kadaise buvo. Jie netgi teigė, kad šiandieniniai restauravimo reikalavimai netgi draudžia atkurti tiksliai taip kaip buvo tam, kad žiūrovas galėtų atskirti, kuri pastato dalis yra sena, tikroviška, o kuri nauja, atkurta. Kad tai yra paistalai, galima nesunkiai įsitikinti, pažiūrėjus LRT plius televizijoje rodytą dokumentinį filmą „Iš užmaršties prikeltas Versalis“ apie Prancūzijos karalių rūmų restauravimą. Galima tik žavėtis prancūzų restauratoriais, buvusį Versalio žavesį atkuriančiais taip kruopščiai, kad lankytojui nė į galvą neateitų, jog atkurtoji detalė yra ne kelių šimtmečių senumo, o vos kelerių metų. Tai liudija ir Krokuvos Vavelis, ir visas Varšuvos senamiesčio atstatymas, kuriuos lenkai atstatė kiek galima panašesnius į kadaise buvusius. Dėl to šie objektai pritraukia milijonus turistų, tiek lenkų, tiek užsieniečių.
Aišku, prancūzai, ispanai, vokiečiai ar italai, turėdami po tūkstantį pilių ir rūmų, gali keletą jų, nesvarbių ir niekam neįdomių, atiduoti ir postmodernistų pažaidimui. Bet tik ne svarbiausius. Mes galim taip duoti pažaisti su keliais piliakalniais, kurių lietuvių gyventose žemėse yra daugiau nei tūkstantis. Bet su pilimis, kurios beveik visos buvo sunaikintos, taip elgtis negalima. Jas privalom išsaugoti ateities kartoms.
Beje, nei Kauno pilies projekto autorius, nei jo projekto vertintojai nebuvo restauratoriai. O tikrieji senųjų rūmų, pilių, bažnyčių žinovai – restauratoriai, mokslo daktarai, pasisakė už tikroviškos Kauno pilies atkūrimą, bet jie nuo Kauno pilies restauravimo darbų buvo nušalinti. Kauno pilies restauravimo projektų vertinimo komisijoje didžiąją dalį narių sudarydavo architektai, o restauratorių joje tebuvo irgi tik koks dešimtadalis. Tad suprantama, jog broliai architektai postmodernistai palaikydavo savo brolio architekto postmodernisto postmodernistinį projektą. Buvo netgi juokaujama, kad šią praktiką reikėtų perkelti ir į mediciną: ten širdies operacijas pavesti atlikti ne širdies, bet, pavyzdžiui, skrandžio chirurgams. Kiek būtų sutaupyta transporto išlaidų ligonių vežiojimui... Tad ko iš skrandžio chirurgų (postmodernistų), atliekančių širdies chirurgų (restauratorių) darbą, galėjai norėti...
Visuomenė sujudo. Kauniečiai ėmė rinktis protestuoti. Šie žmonės suprato, kad pavieniai veiksmai nieko neduos, kad reikia burtis į organizaciją. Taip 2009 metų spalio 13 dieną gimė „Senojo Kauno draugija“, o jos pirmininku buvau išrinktas aš, ir šiandien einu šias pareigas. Draugija siekia išsaugoti bei puoselėti nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, ugdyti visuomenės pagarbą Kauno ir visos Lietuvos istorijai. Siekti šių tikslų padeda Vilniaus draugija „Pilis“ bei Pilių mokslinė taryba, į kurią yra susibūrę visi žymiausi Lietuvos pilių mokslininkai – senųjų, rūmų, bažnyčių, pilių restauravimo specialistai.
Siekdami šio tikslo, draugijos nariai surinko tūkstančius parašų, įrodančių, jog ne tik kauniečiai, bet ir visa Lietuva nori atkurti Kauno pilį kiek galima panašesnę į kadaise buvusią. Tai savo parašais patvirtino nuo 58 % iki 96 % apklaustųjų visose penkiose, keletą metų rengtose, apklausose. Galiausiai tam pritarė ir Kauno miesto savivaldybė, įtraukdama į sprendžiamąsias komisijas Senojo Kauno draugijos atstovą bei priimdama sprendimus, atsižvelgdama į draugijos siūlymus, kaip atitinkančius didžiosios daugumos žmonių nuomonę. Bet pilies suniokojimo pirmasis etapas jau buvo atliktas. Kauno miesto savivaldybė 2011 metų sausio 18 dieną drauge su Senojo Kauno draugija netgi pasirašė „Ketinimų protokolą dėl Kauno pilies atkūrimo“, kuriuo pripažino, jog Kauno pilis turi būti atkuriama taip, kaip to reikalauja Senojo Kauno draugija. 2015 metų kovo 13 dieną analogiškas Ketinimų protokolas buvo pasirašytas su Senojo Kauno draugija, draugija „Pilis“ ir Pilių moksline taryba. Tolesniam pilies niokojimui kelias buvo užkirstas.
Vienu iš svarbiausių Senojo Kauno draugijos tikslų buvo ir tebelieka tikroviškos Kauno pilies atkūrimas. Draugijai pavyko pasiekti, kad Kauno pilis nebūtų atkuriama postmodernišku stiliumi, kaip kad postmodernistų buvo siūloma. O projekto autorius pietinę pilies sieną siūlė statyti iš stiklo, betono bei aliuminio, ir visiškai nepanašią į kadaise stovėjusią. Šis projekto autoriaus sprendimas papiktino net ir tuos, kurie iki tol jo postmodernizmui pritardavo. Netgi Kauno savivaldybės projekto vertinimo komisijos kantrybė trūko. Jos nariai šįsyk atmetė, ir netgi vienbalsiai, tokį pietinės sienos ir pietvakarinio bokšto „restauravimo“ projektą. Seniai reikėjo nutraukti sutartį su nevykėliu projektuotoju, pavesti projektą rengti tam, kuris sugeba tai padaryti. Bet laikas ėjo, darbai vykdomi nebuvo, galiausiai Kauno pilies finansuotojai norvegai finansavimą nutraukė.
O juk buvo proga, nuostabi proga, atstatyti Kauno pilį... Tam ir pinigų, kurių Kaunui visada trūksta, nereikėjo. Juk visą Kauno pilies atkūrimą finansavo Europos Sąjunga, o tiksliau – norvegai. Bet postmodernistų užsispyrimas, žmonių apgaudinėjimas gaišino laiką ir galiausiai pinigai buvo prarasti. Nors gal kalti ne vien postmodernistai? Juk jie nemoka atkurti pilių tikroviškai. Tad ir šiandien neaišku, kodėl atkurti pilis buvo pavesta tiems, kurie to daryti nesugeba. Kodėl tai nebuvo pasiūlyta šios srities specialistams – restauratoriams? Juk šiandien būtume turėję atkurtą tikrovišką Kauno pilį, kaip kad lenkai turi Vavelį, Vilnius – Valdovų rūmus.
Senojo Kauno draugija siekia, kad Kauno centro tarpukario architektūra liktų UNESCO saugotinų objektų sąraše, o tam yra būtina išsaugoti Kauno Naujamiesčio architektūrą, pasirūpinti, kad jos neužgožtų šiandieniniai statiniai. Pavyzdžiui, siekiant šio tikslo, Senojo Kauno draugijai pavyko įtikinti projektą derinančias organizacijas ir projektuotojus atsisakyti pirminio pastato Ožeškienės g.15 postmodernistinio projekto iš stiklo bei aliuminio, kuris buvo pakeistas nuosaikesnėmis medžiagomis ir nuosaikesnių formų fasadais, labiau derančiais prie kaunietiškosios tarpukario architektūros.
Stengiamės neleisti kartoti ankstesnių Kauno klaidų, kai buvo sunaikinti su garsiausiomis ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos asmenybėmis, susiję Kauno įstaigų, restoranų, kavinių interjerai, baldai, prie kurių kadaise sėdėjo žinomiausi Lietuvos menininkai, mokslininkai, politikai. Klaida laikome ir Kanto g.18 / Kęstučio g.86 pastatytą stiklinį daugiaaukštį administracinį pastatą, nes jis, būdamas dvigubai – trigubai aukštesnis už aplinkinius istorinius senamiesčio pastatus, stelbia Muzikinį teatrą, gynybinę sieną bei jos bokštą ir netgi Centrinį paštą. Tokių apgailėtinų atvejų nebūtų buvę, jei priimant tokius sprendimus, savo nuomonę būtų buvę leista išsakyti visuomeninėms organizacijoms.
Tai dar kartą patvirtina būtinybę į Lietuvos teisinę sistemą įdiegti Orhuso konvencijos principus, kurie užkerta kelią visuomenės nuomonės ignoravimui. Jau nuo 2007 metų Europos Sąjunga įpareigojo Europos Sąjungos nares suteikti savo visuomenėms teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos (tame tarpe ir nekilnojamojo kultūros paveldo objektų) pagal Orhuso konvencijos reikalavimus. Senojo Kauno draugija dar 2016 lapkričio 17 dieną raštu Nr.290 kreipėsi į Ramūną Karbauskį, Viktorą Pranckietį, ministrus. Jame rašoma, kad Lietuvos Respublika ratifikavo Orhuso konvenciją dar 2001 metais, įsipareigodama perkelti į savo teisės aktus Orhuso konvencijos principus, reikalaujančius, kad sprendžiant nekilnojamojo kultūros paveldo objektų atkūrimo klausimus, turi būti atsižvelgiama į tikrojo tų objektų šeimininko – visuomenės balsą (kaip yra Vakaruose), o ne vien į valdininkų nuomonę (kaip yra Rytuose).
Senojo Kauno draugija yra daugiausiai pastangų padėjusi visuomeninė organizacija Lietuvoje, siekdama įgyvendinti šį tikslą. Ji kartu su draugija „Pilis“ ir su Pilių moksline taryba parengė „Nekilnojamojo kultūros paveldo atkūrimo tvarkos aprašą“, atitinkantį Orhuso konvencijos principus, inicijavo jų svarstymus. 2017 metais priimtas paskutinis Aprašo variantas jau yra suderintas su Teisingumo ministerija, su Finansų ministerija, su Kultūros ministerija. Jei Aprašas būtų patvirtintas, tai jis taptų pirmuoju dokumentu Lietuvoje, reikalaujančiu skaitytis su suinteresuotų visuomeninių organizacijų nuomone ir reikalaujančiu įtraukti jas į sprendimų priėmimą dar prieš pradedant projektuoti. O dabar visuomenė sužino apie nederamas statybas tik joms prasidėjus ir ką nors pakeisti būna jau neįmanoma.
Tačiau „Nekilnojamojo kultūros paveldo atkūrimo tvarkos aprašas“ jau keletą metų tebeguli Kultūros ministerijos valdininkų stalčiuose. Šių metų pradžioje į Kauno centrinio pašto privatizavimo problemų aptarimą atvykęs Kultūros ministerijos valdininkas Senojo Kauno draugijos pirmininkui viešai pažadėjo, kad artimiausiu metu Aprašas bus patvirtintas. Bet akivaizdu, kad Kultūros ministerija niekaip negali paleisti iš savo rankų tokio saldainiuko – monopolio „jei man patiksi – leisiu tau statyti griozdą senamiestyje, o jei nepatiksi – neleisiu“. Gal gi naujasis Lietuvos prezidentas pagaliau nukirs šį Gordijaus mazgą?
Seno Kauno draugija siekia ties Nemuno ir Neries santaka pastatyti dar 1936 metais sukurtą Natalijos Luščinaitės – Krinickienės skulptūrą, kurioje įsimylėjusi Neris puola į jos išsiilgusio Nemuno glėbį. Būtų gražu, kad ši romantiška skulptūra kada nors papuoštų Kauną ir, kaip kad Anderseno „Undinėlė“ Kopenhagoje, taptų vienu iš patraukliausių turizmo traukos centrų Lietuvoje.
Senojo Kauno draugija neapsiriboja vien tik Kaunu, dalyvauja sprendžiant ir kitų Lietuvos regionų problemas. Jos atstovai važinėja ir į Vilniuje bei kitose Lietuvos vietovėse vykstančius pasitarimus, konferencijas, renginius kultūros paveldo klausimais. Dalyvauja sprendžiant Gedimino kalno šlaitų slinkties problemas, teikia savo pasiūlymus. Palaiko visuomenės remiamą, Seimo pasiūlytą Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą su Vyčio paminklu aikštės centre.
Senojo Kauno draugija negali likti nuošalyje ir nuo neseniai prasidėjusio dar vienos nekilnojamojo kultūros paveldo rūšies – atminimo lentų – naikinimo. Draugija gina sovietinio genocido aukas nuo Maskvos inspiruojamų akcijų, kuriomis siekiama kiršinti tarpusavyje Lietuvos tautas, terliojant, daužant arba naktimis nuplėšiant atminimo lentas sovietinio genocido aukoms. Tokie veiksmai negali būti grindžiami argumentu „viena boba pasakė“. Juk teisinėje valstybėje tik teismas turi teisę priimti sprendimą: palikti ar nuimti atminimo lentas. Todėl savavališki, teismo nesankcionuoti veiksmai, naikinant atminimo lentas, yra smerktini.
Šiemet, spalio 13 dieną, buvo paminėtas Senojo Kauno draugijos veiklos dešimtmetis. Jos nariai jaučiasi reikalingi ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai, ir ketina tokiais likti ir ateityje.
Rimvydas Žiliukas
