Ką gi, galiu eilinį kartą pakartoti: „kaip aš ir buvau perspėjęs“. Patologinis Ispanijos valdžios užsispyrimas pavirto būtent tomis buko ir pikto smurto formomis, iššaukė (bei dar iššauks – tai tėra pradžia) būtent tas pasekmes, kurių ir buvo galima tikėtis, ir kurių maksimalus neproduktyvumas ir kenksmingumas dabartinei Ispanijos vyriausybei buvo akivaizdus visiems, tik ne pačiai Ispanijos vyriausybei ir jai vadovaujančiam šalies ministrui pirmininkui Mariano Rajoy’ui. Taip, Rajoy’aus portretas būsimoje iškiliausių XXI amžiaus idiotų galerijoje Vladimiro Putino tikrai nenustelbs, tačiau užims jam priderančią garbingą vietą visai netoli nuo rusų vado. Beveik devyni šimtai nukentėjusiųjų nuo „federalinių“ budelių rankų, pasaulį apskrieję iki kraujo sumuštų senolių kadrai, guminėmis kulkomis apšaudyti taikūs protestuotojai, tokios kulkos išmušta akis – panašius dalykus Europoje mes pastarąjį kartą matėme Viktoro Janukovyčiaus režimo Ukrainoje agonijos metu. Sunku sugalvoti greitesnį ir efektyvesnį būdą nuteikti prieš save tuos, kas dar vakar laikėsi nuosaikių pažiūrų, ir net dalį savo paties sąjungininkų. Juo labiau, kad Rajoy’us ir taip vadovauja vyriausybės mažumai, esančiai savojo parlamento opozicijoje! Jei jis tikėjosi padidinti savo menką populiarumą, pasitelkdamas „lengvai laimėtą karą“ su savo paties piliečiais (kol kas jie dar tokie yra), tai minėtoji vieta idiotų galerijoje yra sąžiningai užtarnauta ir pelnyta. Dabar prieš jį nusistatę yra ne tik katalonai, bet ir dauguma „pagrindinės“ Ispanijos gyventojų: tiek eilinių piliečių, vis dar nepamiršusių, kad gyvena demokratinėje šalyje, tiek, be abejo, politinių oponentų, gavusių puikią progą aršiai pulti savo priešininką.
Pasikartosiu: kad viskas bus būtent taip, buvo taip akivaizdu iš anksto, kad reikėjo ypatingų intelektualinių „gebėjimų“, kad negalėtum to numatyti. Katalonijos valdžia, savo ruožtu, vylėsi, kad susiklostys būtent toks scenarijus – netoli tiesos būtų ir teisianti replika, kad jie „ciniškai išmetė savo šalininkus tiesiai po policininkų lazdomis“. Deja, laisvė ir nepriklausomybė dovanai nedalijamos (o kai taip nutinka, yra nevertinamos ir labai greitai prarandamos): dėl to tenka nukentėti ne tik nuo policininkų lazdų, bet ir nuo kulkų – ir nebūtinai guminių. Panašu, kad Katalonijos lyderis Carlesas Puigdemontas prisiėmė meistriško matadoro vaidmenį: jis mosavo audeklu su Katalonijos nepriklausomybės vėliava bukam Ispanijos buliui tiesiai priešais nosį, priversdamas šį iš aklo įniršio pulti ant vėliavos, nesuvokiant, kad ašmenys štai jau veria jam šoną, ir taip pasmerkti save mirčiai. Apskritai, apie tai, kaip puikiai savo partiją atliko Katalonijos valdžia, byloja, pavyzdžiui, ir štai toks momentas: kad nenukentėtų mokyklų, kuriose vyko balsavimas, direktoriai, jie buvo oficialiai atleisti prieš dvi dienas iki referendumo, o į jų pareigas laikinai paskirti Katalonijos vyriausybės nariai! O štai pačiose mokyklose nuo penktadienio vakaro vyko pačios įvairiausios „pramoginės veiklos“, kuriose (visiškai savanoriškai) dalyvavo tiek vaikai, tiek jų tėvai, kad būtų užkirstas kelias Madrido siunčiamiems „specialiesiems pareigūnams“ ir neleista jiems uždaryti ir užbarikaduoti pastatų.
Žinoma, kur nors Rusijoje panašios naivios priemonės nieko nebūtų sustabdžiusios. Kaip pamename dar nuo Beslano mokyklos užėmimo laikų, tenai jiems visiškai nieko nereiškia šaudyti į vaikus iš ugniasvaidžių ir tankų, bei labai svarbu „ginti teritorinį vientisumą“ kruvinais bombardavimais ir salvine raketine artilerija „Grad“ (žinoma, tik savo pačių, tuo pat metu siunčiant savo okupacines pajėgas užgrobti svetimų teritorijų). Bet Ispanija tai vis dėlto ne Rusija. Rajoy’us su savo kabinetu vis dėlto pabijojo pereiti prie putiniško teroro masto ir tiesiogine to žodžio prasme užlieti maištingąjį regioną krauju. Ispanijos specialiosios pajėgos nė nepabandė užimti visų rinkimų apylinkių (įvairiais duomenimis, užblokuota buvo tik apie 100-400 objektų), o į vakarą jau nė nebandė trukdyti skaičiuoti balsų. Tai, be abejo, yra labai gerai – bet tik ne Madrido valdžiai. Nes nėra labiau pražūtingos strategijos nei, jau ėmusis prievartos ir smurto, staiga išsigąsti ir pulti trauktis. Viskas, ką iš esmės sugebėjo Rajoy’us – tai po visko pareikšti, kad „jokio referendumo nebuvo“. O tai yra tas pats, kas sniego senių tarybos priimtas nutarimas, kuriuo yra atšaukiamas ateinantis pavasaris.
Vis dėlto, nors dauguma pasaulio lyderių ir veikėjų pasmerkė Ispanijos policijos smurtą prieš taikius gyventojus, tik norėjusius realizuoti savo demokratines teises, nė viena šalis referendumo rezultatų (priminsiu, kad nepriklausomybės šalininkai laimėjo 90 % rezultatu) nepripažino. (Referendumo rezultatų, beje, nepripažino ir Rusija, nepaisant to, kad jos propagandiniai kanalai buvo perpildyti reportažais iš Katalonijos, o daugumai rusų net seilės varva vien pagalvojus apie tai, kaip smagu būtų Vakaruose kažką suskaldyti ar sugriauti – jei ne Jungtines Valstijas, tai Europos Sąjungą, jei ne Didžiąją Britaniją, tai Ispaniją. Tačiau oficiali Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos pozicija yra ta, kad „tai vidiniai Ispanijos reikalai“, tad mano aksioma – „jei Rusija ką nors palaiko, tai yra blogis, o jei kažką smerkia, tai yra gėris“ – lieka nepaneigta.) Ir tokią pasaulio reakciją irgi buvo visai nesunku prognozuoti. Pirmiausia, niekas nenori pyktis su Ispanijos vyriausybe (nors už vykdytą smurtą vyriausybė turėtų mažų mažiausiai atsistatydinti, o dar geriau – būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn). Antra, deja, labai daug šalių bijo tokiu būdu uždegti žalią šviesą savo pačių separatistams. Ypač suprantama šioje situacijoje yra Ukrainos pozicija, nors – kartosiu ir kartosiu – Ukrainoje nėra jokio „separatizmo“: Ukrainoje yra rusų okupacija ir jos bendrininkai – vietiniai kolaborantai. O pirmasis žingsnis daugybės problemų sprendimo link yra visiems pradėti vadinti daiktus tikraisiais vardais. Nes kai tik pradedame tai daryti, iš karto tampa aišku, kad nėra jokių nesutaikomų prieštaravimų ir dvigubų standartų Kosovo, Krymo, Karabacho, Katalonijos, Kurdistano (kur irgi įvyko referendumas dėl nepriklausomybės, ir kurio irgi niekas nepripažino) ir kitų regionų klausimais. Visas tas „neišsprendžiamas problemas“ pašalina kelių paprastų aksiomų rinkinys:
1. Teritorinio vientisumo principas galioja tik tarptautiniams santykiams (tačiau yra netaikytinas valstybės ir jos dalių santykiui reguliuoti).
2. Bet kuri teritorija turi teisę į apsisprendimą, jei tokia yra jos gyventojų daugumos valia. Jokios kitos sąlygos – centro pritarimas, gyventojų priklausymas atskiram etnosui, kai pas etnosą nėra kitos valstybės, istoriniai ir kultūriniai faktoriai – nėra būtinos.
2.1. Apsisprendimo teisė reiškia nepriklausomos valstybės sukūrimą, o ne tapimą autonomine dabartinės valstybės dalimi (tai prieštarautų 1 punktui).
3. Daugumos valia yra nustatoma per referendumą. Referendumas laikomas teisėtu ir galiojančiu, jei yra įvykdomos visos sąlygos: а) jis vyksta ne okupacijos sąlygomis; b) yra užtikrinamos vienodos agitacijos ir balsavimo sąlygos tiek atsiskyrimo šalininkams, tiek jam prieštaraujantiems; c) referendume gali saugiai dalyvauti visi gyventojai, atitinkantys standartinius gyvenamosios vietos reikalavimus (įskaitant ir teritoriją priverstinai palikusius pabėgėlius), ir tik jie (o ne „atvykėliai“); d) pasirengimą referendumui ir jo vykdymą kontroliuoja neutralūs tarptautiniai stebėtojai.
4. Bet kokios juridinės normos ir veiksmai, trukdantys 1-3 punktams, privalo būti pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais.
Iš čia tampa akivaizdu, kad „referendumai“, kuriuos organizavo okupantai (nuo Sudetų iki Krymo) arba kurie vyko po etninių valymų (Abchazijoje, Pietų Osetijoje, Karabache) nebuvo teisėti ir galiojantys. Tačiau tokiu nebuvo ir Katalonijos referendumas, surengtas be tarptautinių stebėtojų (faktiškai, jame taip pat nebuvo užtikrintos ir vienodos galimybės – nepriklausomybės priešininkai tiesiog nelaikė referendumo teisėtu, todėl paprasčiausiai jame nedalyvavo). Ir kaip tik todėl, o ne dėl to, kad tai „prieštarauja Ispanijos konstitucijai“ (žr. 4 punktą) pripažinti Katalonijos nepriklausomybę kol kas yra anksti.
Tačiau anksčiau ar vėliau tai daryti vis tiek teks. Geriausiu atveju – su Ispanijos vyriausybės pritarimu (ir po naujo, tinkamai surengto referendumo), blogiausiu – be referendumo ir tinkamo teisinio pagrindo. Kaip, beje, ir Kurdistano atveju. Net jei ir bus nesilaikoma oficialių procedūrų, kaip istorijoje jau buvo ne kartą – nuo JAV iki Izraelio. Visos šalys, švenčiančios savo Nepriklausomybės dieną, yra sukurtos separatistų.
Juokinga, tačiau net Rusija atsirado separatistiniu keliu, atsiskyrusi nuo Aukso Ordos. Tačiau joje visi apie tai yra užtikrintai pamiršę.
Jurijus Nesterenka
