Pirmadienį Čikagoje kulkos kliudė 19 žmonių ir pavertė šią dieną pačia mirtiniausia per daugiau nei dešimtmetį. Tądien nuo kulkų žuvo 9 žmonės – daugiau ginkluoto smurto aukų Čikaga paskutinį kartą matė 2003-ųjų liepos 5-ąją, kai buvo nužudyta 10 žmonių. Mes nuolat susiduriame su siaubinga statistika, tačiau ką ji iš tiesų reiškia? Kokia realybė slepiasi iš milžiniškų aukų skaičių ir nacionaliniu mastu nuskambančių bei daug dėmesio patraukiančių bylų?
Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius smurto banga nusinešė 324 gyvybes, jau nekalbant apie gausybę sužeistųjų, ir vėl nušvietė Čikagą nepalankioje šviesoje. „Chicago Sun-Times“ atliko visų žmogžudysčių, įvykdytų mieste nuo sausio 1 iki birželio 30 dienos, analizę ir išsiaiškino, kad dauguma žuvusiųjų – jauni afroamerikiečiai vyrai, gyvenantys skurdžiuose rajonuose, kamuojamuose ginklų ir narkotikų problemos, t.y. tose vietose, kuriose gaujų konfliktai ir policijos atsitiktinių praeivių stabdymai bei apieškojimai yra kasdienybė.
Štai pagrindinės išvados, kurias padarė „Sun-Times“ reporteriai, remdamiesi policijos ir Kuko apygardos ekspertizės ataskaitomis, teismo dokumentais ir interviu.
* Dauguma nužudytųjų per pirmą šių metų pusmetį – net 90 procentų – mirė nuo šautinių žaizdų.
* 72 procentai jų buvo afroamerikiečiai vyrai, kurių amžiaus vidurkis – 29 metai.
* 4 iš 5 nužudytųjų yra buvę iškelti kaltinimai, daugumai – dėl nusikaltimų, susijusių su narkotikais. Su narkotikais siejami nusikaltimai yra dažniausia arešto Čikagoje priežastis.
* 2 iš 5 turėjo teistumą dėl nusikaltimų, susijusių su narkotikais.
* Daugiau nei ketvirtis nužudytųjų turėjo teistumą dėl smurtinių nusikaltimų ar neteisėto šaunamojo ginklo laikymo.
* Mažiausiai 24 žmonės žuvo buitinių konfliktų metu. Daugumoje šių konfliktų dalyvavo psichikos negalią turintys asmenys. Nemažas skaičius žmonių buvo pašauti tuo metu, kai buvo draugijoje su žmonėmis, į kuriuos buvo taikomasi.
* Kitų žmogžudysčių priežastys policijai lieka nežinomos.
Čikagos policijos departamento atstovai sako, kad tokios analizės išvados tik patvirtina tai, kad didžioji dauguma mieste vykstančio ginkluoto smurto yra susijusi su sąlyginai nedidele grupe gaujų narių ir narkotikų platintojų. Siekiant pažaboti šį smurtą, policija siunčia komandas susitikti su gaujų nariais, kurie yra laikomi labiausiai tikėtinais tapti susišaudymo aukomis arba šaudytojais. Šie žmonės nustatomi pasitelkiant algoritmą, į kurį įtraukiami įvairūs faktoriai: ar asmuo yra buvęs pašautas, ar yra teistas dėl ginkluoto nusikalstamumo, ar yra paleistas lygtinai, ar yra kada policijos užfiksuotas su asmeniu, atitinkančiu šiuos kriterijus.
„Šiandienos pažeidėjas yra rytojaus auka, – sako pelno nesiekiančios organizacijos „Čikagos smurto mažinimo strategijos“, kuri ir organizuoja šiuos susitikimus, direktorius Christopheris Mallette. – Jie nuolat mainosi vietomis.“
Nėra joks sutapimas ir tai, kad dauguma žmogžudysčių įvykdomos tuose rajonuose, kur klesti nedarbas ir yra aukštas įkalinimų lygis, sako jaunimo socialinių paslaugų organizacijos „Westside Health Authority“ vadovė Quiwana Bell.
„Kai žmonės praranda viltį, jie imasi desperatiškų veiksmų“, – sako Bell, kurios organizacija bendradarbiauja su Mallette grupe, o taip pat dirba su jaunais žmonėmis ir buvusiais nusikaltėliais. Pasak jos, ginklus nešiotis pradėjo net ir kai kurie „geri vaikai“, nesusiję su gaujomis ir su narkotikais, nes jie baiminasi tapti „lengva auka“.
Nėra joks sutapimas ir tai, kad dauguma žmogžudysčių įvykdomos tuose rajonuose, kur klesti nedarbas ir yra aukštas įkalinimų lygis, sako jaunimo socialinių paslaugų organizacijos „Westside Health Authority“ vadovė Quiwana Bell.
Nuo 2010 metų policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai ir bendruomenės nariai, įskaitant aukų artimuosius, surengė 950 tiesioginių susitikimų su gaujų nariais, sako Mallette. Susitikimų metu jie yra perspėjami nesivelti į smurtinius konfliktus, ir jiems yra pasiūloma pagalba ieškantis darbo bei kitos socialinės paslaugos.
Pasak Mallette, po atliktų apsilankymų 11 procentų tapo susišaudymų aukomis, o 20 procentų patys atliko naujų smurtinių nusikaltimų. Tačiau 19 procentų iš tiesų kreipėsi pagalbos.
„Tokia statistika teikia vilčių“, – sako Mallette, vertindamas pirmuosius rezultatus.
