Hot Summer Nights
Režisavo: Elijah Bynum. Vaidina: Timothee Chalamet, Maika Monroe, William Fichtner
Panašu, kad paauglių gyvenimą 90-ųjų Amerikoje vaizduojantys filmai, visai kaip ir to laikmečio mamos džinsai, grįžta į madą. Prieš kiek mažiau nei savaitę internete pasirodė daug dėmesio sulaukęs pirmasis Jonah Hill režisuojamo filmo „Mid90s“ anonsas, o beveik tuo pat metu kino teatrus pasiekė debiutinė Elijah Bynumo juosta „Karštos vasaros naktys“.
Filmo „Karštos vasaros naktys“ veiksmas nukels į 1991-ųjų vasarą nedideliame miestelyje pietryčių Masačiusetse. Būtent čia po tėvo mirties visai vasarai yra mamos „išsiunčiamas“ pagrindinis juostos veikėjas šešiolikmetis Danielis (Timothée Chalametas). Šiam besitikint dar vienos nuobodžios vasaros kurortiniame miestelyje, visus lūkesčius nustelbia ten atrasti nauji draugai. Danielį iš doros kelio „išveda“ vietinio miestelio blogiuko vardą užsitarnavęs mokyklos legenda ir narkotikų prekeivis Hanteris (Alexas Roe), situaciją dar labiau paaštrina simpatija gražiausiai mokyklos merginai Makeila (Maika Monroe), o galiausiai viską sugriauna vis didėjantys paties Danielio poreikiai ir įsitraukimas į prekybą narkotikais.
Skamba intrigiojančiai? Vis dėlto juosta yra labiau paviršutiniška nei gali pasirodyti iš spalvingo, tačiau kiek dramatiško anonso ar kino teatrų repertuarų aprašymo. Pirmiausia, filmo tempas pakankamai greitas, tad vietos pagrindinių veikėjų vidinių pasaulių analizei čia tikrai nelieka, o įvykiai per daug nesureikšminami. Šis įspūdis dar labiau sustiprėja filmui persiritus į antrąją pusę, kai daugiausiai dėmesio pradedama skirti prekybos narkotikais ypatumų iliustracijomis. Antra, gana artimi santykiai tarp veikėjų gana dažnai lieka pakankamai paviršutiniški, nedetalizuoti, o kai kurie veikėjai – nepelnytai pamirštami vos tik juos supažindinus su žiūrovais.
Filmo siužetas bei veikėjai puikiai telpa į tipinių filmų apie „lemtingą jaunuolio vasarą“ rėmus ir nepasiūlo nieko unikalaus ar nematyto. Tačiau išskirtinio dėmesio verti kinematografiniai filmo sprendimai, ties kuriais dirbo Javieras Julia. Jau nuo pat pirmų sekundžių dėmesį patraukia greitai besikeičiantys kadrai, iš arti filmuojami tam tikri objektai bei pasirinkta kartais labiau 60-uosius nei 90-uosius primenanti spalvų paletė. Visgi, laikui bėgant, susidaro įspūdis, jog visa tai kažkur matyta. Pavyzdžiui, kameros darbas kartkartėmis primena Weso Andersono ar Paulo Thomas Andersono ankstyvąją kūrybą ar Martino Scorsesės klasiką „Goodfellas“, jeigu kalbėtume apie iš arti filmuotus dažnai pasirodžiusius marihuanos kadrus. Netgi savotiško šarmo filmo pradžioje suteikęs pasakotoją įkūnijęs 13-metis berniukas, filmo eigoje ima kiek trikdyti, galvoje atsiradus sąsajoms su Sofios Coppolos „The Virgin Suicides“.
Nostalgiškai 91-ųjų vasaros atmosferai sustiprinti į pagalbą yra pasitelkiama to laikmečio muzika. Deja, bet filmo eigoje darosi panašu, jog grojaraštis buvo sudarytas paviršutiniškai (pasirinktos vėlgi „tipinės“ metams būdingos dainos) ir dėl dainų kiekybės ne sustiprino, bet kiek išsklaidė tvyrančias emocijas.
Džiugina tai, jog jaunoji aktorių karta tapo faktoriumi, filmo kokybės svarstykles persveriančiu į „geriau nei vidutiniškas“ pusę. Nors pagrindinį vaidmenį įkūnijusiam Chalametui dar tik 22 metai, bet būtent jis tampa šio filmo žvaigžde ir diktuoja gerą vaidybos tempą viso filmo metu. Ir nors atkartoti nepriekaištingo „Oskaro“ nominaciją pelniusio pasirodymo filme „Call Me By Your Name“ aktoriui gal ir nepavyko, šis darbas vis tiek yra puikus.
Neatsilieka ir kiti pagrindiniai aktoriai. Nors tiek Maikai Monroe, tiek Alexui Roe teko jau pakankamai šabloniški vaidmenys, aktoriai sugebėjo sukurti šarmingus veikėjų portretus. Kadangi tai vienas didesnių Alexo Roe vaidmenų, būtų nenuostabu, jei po šio puikaus, šiek tiek Jamesą Deaną primenančio pasirodymo, aktorius sulauktų daugiau pasiūlymų pagrindiniams vaidmenims atlikti. Kita vertus, netgi šiek tiek gaila, jog Bynumas tiek nedaug prasmingų scenų ir dialogų skyrė Maikai Monroe, kuri šioje juostoje turėjo dar daugiau (deja neišnaudoto) potencialo atsiskleisti.
Panašu, jog kiekvienas bandymas sukurti naują 90-uosius ar bet kurį kitą dešimtmetį atvaizduojantį filmą visada balansuoja ant labai plonytės linijos tarp natūraliai pajaučiamo autentiškumo ir kičo. Vertinant šią juostą, susidaro įspūdis, jog režisierius Elijah Bynumas savo debiutiniame filme pasitelkdamas stereotipinius veikėjų portretus ir gana dirbtinais metodais kuriamą 90-ųjų dvasią, nuo kičo toli nepabėgo.
Kita vertus, vasarą, kai kino teatrai nedžiugina itin kokybiškais repertuaro tinkleliais, ši juosta gali tapti tinkamu pasirinkimu norint neįpareigojančiai praleisti vakarą.
