Kardinolas Armanas Žanas de Rišeljė (pranc. Armand Jean du Plessis de Richelieu, 1585 m. rugsėjo 9 d. – 1642 m. gruodžio 4 d.) – Prancūzijos dvasininkas, didikas ir valstybės veikėjas. 1622 m. tapęs kardinolu, o nuo 1624 m. – pirmuoju Karališkosios tarybos ministru, jis iki gyvenimo pabaigos išliko faktiškasis Prancūzijos valdovas, valdant karaliui Liudvikui XIII.
Vienas didžiausių Prancūzijos politikų gimė Paryžiuje, didiko šeimoje, kurioje buvo ketvirtas vaikas iš penkių. Tėvas mirė, kai Armanui tebuvo penkeri. Devynerių metų buvo nusiųstas mokytis filosofijos Paryžiaus Navaros kolegijoje. Baigdamas kolegiją, Armanas puikiai mokėjo lotynų kalbą, kalbėjo itališkai bei ispaniškai. Mokslams artėjant į pabaigą, jaunuolio motina (Siuzana de Rišeljė) sukvietė šeimos pasitarimą, nes reikėjo apsvarstyti tolesnį Armano likimą. Buvo nuspręsta, kad Armanas taps kariškiu. To norėjo ir pats jaunuolis. Pagal miestelio, kuris XV a. pab. atiteko Rišeljė šeimai, pavadinimą Armanas gavo markizo diu Šilu titulą. Penkiolikmetis markizas paliko dėdės Amadoro (Siuzanos de Rišeljė brolio) namus, išsinuomojo keletą kambarių Paryžiaus parlamento advokato Butilė name ir įstojo į Pliuvinelio akademiją. Jaunasis markizas buvo labai patenkintas mokslais šioje akademijoje.
1602 metais septyniolikmečio Armano gyvenimas visiškai pasikeičia. Vyresnysis Armano brolis Alfonsas netikėtai atsisako užimti jam parengtą vyskupo vietą Liusone. Alfonso poelgis sukėlė madam de Rišeljė neviltį. Iškilo grėsmė, jog vyskupija, davusi nors ir nedideles pajamas, išslys iš jos šeimos rankų. Motina maldavo Armaną gelbėti šeimą nuo skurdo. Šaltakraujiškai viską apsvarstęs, Armanas priėmė motinos pasiūlymą ir atsisakė pasaulietiško gyvenimo. Rišeljė išeina iš Pliuvinelio akademijos ir grįžta į Navaros kolegiją studijuoti teologiją.
1607 m., dėl jauno amžiaus, išimties tvarka buvo įšventintas vyskupu. Tapo pirmuoju Prancūzijoje vyskupu, kuris ėmėsi įgyvendinti institucines Tridento susirinkimo reformas. 1614 m., paleidus Generalinius luomus, tapo Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII sutuoktinės Onos Austrės nuodėmklausiu. 1616 m. tapo karaliaus tarybos nariu, atsakingu už karo reikalus ir užsienio politiką. Po metų, perversmininkams nušalinus Liudviko XIII motiną Mariją Mediči nuo faktinės valdžios, buvo ištremtas į savo vyskupiją, vėliau – į Avinjoną.
1624 m. Mediči grįžus į Paryžių, Ž. A. Rišeljė paskirtas karaliaus tarybos pirmininku, taip pat pirmuoju karaliaus Liudviko XIII ministru prekybos ir jūrų reikalams. Nepaisydamas prieš jį buvusios opozicijos ir rengiamų sąmokslų, Rišeljė greitai savo valiai pajungė karaliaus dvarą ir formavo Prancūzijos politiką. Prancūzijos viduje jis stiprino karaliaus valdžią, o užsienio politikoje siekė neleisti Europoje įsigalėti Habsburgų dinastijai. Kovojo su hugenotais. 1627 m. užėmęs paskutinę jų tvirtovę – La Rošelį, pašalino pilietinio karo grėsmę. Trisdešimtmečio karo metu parėmė Vokietijos protestantus ir Švediją, kovojusius su Habsburgais. 1629 m. išleido Malonės ediktą, kuriuo uždraudė hugenotams turėti kariuomenę, tvirtoves, bet leido pasilikti tikėjimo laisvę ir piliečių teises. 1635 m. kardinolas stojo į karą su Ispanija ir Austrija. Dėl Rišeljė vykdytos politikos labai susilpnėjo Ispanijos, ir, atitinkamai, išaugo Prancūzijos įtaka Europoje. Tačiau be politinių ambicijų jis turėjo ir kitą pusę - aktyviai skatino religines misijas Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Amerikoje, rėmė Naujosios Prancūzijos kolonizavimą, taip pat mokslus ir menus, įkūrė Prancūzų akademiją.
Mirė 1642 m. Paryžiuje. Palaidotas Sorbonos bažnyčioje. Likus vos porai dienų iki savo mirties, Rišeljė karaliui Liudvikui III parašė: „Mane guodžia tai, kad palieku jūsų karalystę aukščiausioje šlovės ir reputacijos viršūnėje“.
Ir iš tiesų, jam valdant, Prancūzijoje galutinai susiformavo ir įsitvirtino absoliutizmas. Kardinolas Rišeljė uždraudė Paryžiaus parlamentui nepatvirtinti karaliaus įsakymų. Kad sumažintų kilmingųjų galią ir įtaką, jis rėmėsi intendantais – provincijų valdytojais, taip centralizuodamas šalį. Tačiau Rišeljė buvo ne tik absoliutizmo praktikantas, bet ir teoretikas, parašęs veikalą „Politinis testamentas“. Kardinolas taip pat yra vienas svarbiausių herojų rašytojo A. Diuma romane „Trys muškietininkai“ bei to paties pavadinimo kino filmuose.
