Kanų festivalis (pranc. Festival de Cannes) – nuo 1939 m. rengiamas kasmetinis kino festivalis, vykstantis Kanų miestelyje Pietų Prancūzijoje ir laikomas vienu prestižiškiausių pasaulyje. Festivalyje rodomi pilnametražiai ir trumpametražiai meniniai bei dokumentiniai filmai iš viso pasaulio.
Iš tikrųjų kino festivalio istorija prasidėjo ne 1939 m., jo oficialaus atidarymo dieną, o aštuoneriais metais anksčiau. Tuo metu Europoje dominavo Venecijos kino festivalis, įsteigtas fašistų partijos lyderio Benito Musolinio iniciatyva. Vadui įdėmiai stebint, pagrindinis prizas būdavo skiriamas filmams, vienaip ar kitaip šlovinusiems diktatūrą ir fašizmą. Taip atsitiko ir 1938 m., kai nugalėjo filmai „Pilotas Lučianas Sera“ ir „Olimpija“. Pirmasis buvo sukurtas vadovaujant diktatoriaus sūnui Vitorijui Musoliniui, antrąjį nufilmavo Leni Ryfenštal, Trečiojo Reicho propagandininkė, mylima Hitlerio režisierė.
Laimei, tarp festivalio svečių buvo Prancūzijos aktorių sąjungos direktorius Filipas Erlanžė. Grįždamas iš seanso, jis nusprendė, kad reikia įkurti alternatyvų kino festivalį, kurio apdovanojimai būtų skiriami ne už ištikimybę diktatūrai, o už filmo vertę. Įtakingo F. Erlanžė, kurį palaikė Paryžiaus inteligentija, paklausė Prancūzijos švietimo ministras Žanas Zejus, ir festivalio vieta buvo pasirinktas aristokratiškos dvasios, nedidelis, bet gana garsus Kanų miestelis. Jame anksčiau poilsiaudavo rusų kunigaikščiai, anglų lordai ir prancūzų intelektualai. Vaišingi ir saulėti Kanai pasirodė esantys ideali vieta festivaliui surengti. Be to, mieste buvo išplėtota viešbučių infrastruktūra, o kino festivalis buvo sumanytas kaip pasaulinio lygio šou, į kurį, kaip buvo tikimasi, atvyks daugybė svečių iš įvairių šalių.
1939 m. rugpjūtį, likus kelioms savaitėms iki festivalio atidarymo, Kanuose prisišvartavo pirmieji laivai, atgabenę Holivudo žvaigždes, tūkstančiai turistų užplūdo Kruazetės krantinę, kad nors viena akimi pamatytų bulvaru vaikštinėjančias garsenybes. Vadovauti festivalio žiuri sutiko pats kinematografo tėvas Luji Liumjeras. Organizatoriai tikėjosi grandiozinės sėkmės. Ir pirmasis Kanų kino festivalis tikrai galėjo tapti pasaulinio masto kultūros įvykiu, jeigu nebūtų įsikišusi politika. Praėjus vos dienai po atidarymo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė linksmybes. Niekas nemanė, kad kito festivalio laukti prireiks net 6 metus.
Antrą kartą Kanų kino festivalis surengtas tik 1946 m. Pirmaisiais sugrįžimo metais jį persekiojo nesėkmės. Dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis net nebuvo rengiamas. 6-ame dešimtmetyje, kaudamiesi dėl blėstančio dėmesio festivaliui, organizatoriai nutarė pagrindinį dėmesį skirti garsenybėms. Sofi Loren, Greisė Keli, Alenas Delonas, Džina Lolobridžida, Kirkas Duglasas, Romi Šnaider ir kitos visuomenės mylimos žvaigždės gerokai kilstelėjo festivalio lygį. Tada nuspręsta ir patį festivalį pradėti rengti pavasarį, kai pasirodo daug naujų filmų, kurie iki rudens jau praranda „šviežumą“.
Antrą kartą Kanų kino festivalis surengtas tik 1946 m. Pirmaisiais sugrįžimo metais jį persekiojo nesėkmės. Dėl nepakankamo finansavimo 1948 ir 1950 m. festivalis net nebuvo rengiamas. 6-ame dešimtmetyje, kaudamiesi dėl blėstančio dėmesio festivaliui, organizatoriai nutarė pagrindinį dėmesį skirti garsenybėms.
Svarbiausias festivalio apdovanojimas yra „Auksinė palmės šakelė“ (Palme d‘Or), teikiama už geriausią festivalio filmą, savo pavadinimą gavęs 1955 m. (prieš tai trofėjus buvo vadinamas tiesiog Didžiuoju prizu). Jo idėją pasiūlė Paryžiaus juvelyras Liusjenas Lazonas, festivalio žiuri pirmininko, režisieriaus Žano Kokto, draugas. Juvelyras manė, kad naujasis prizas turi kelti asociacijas su Kanų simboliu - palmėmis, išsirikiavusiomis išilgai Kruazetės krantinės. O ir pats bulvaras tapo legenda ne tik dėl savo architektūros, įrašytos į Prancūzijos kultūros paveldo sąrašą - kiekvieną gegužę, kol vyksta festivalis, krantinė virsta gyvų žvaigždžių alėja, o kai kada - ir zoologijos sodu. 1976 m. režisierius Lukinas Viskontis, lydimas pagrindinių savo filmo „Leopardas“ herojų, Burto Lankasterio ir Klaudijos Kardinalės, Kruazetės bulvare pasirodė vedinas tikru leopardu. Savotiška filmo reklamos akcija buvo sėkminga - filmas pelnė „Auksinę palmės šakelę“.
Iki 8-ojo dešimtmečio kino festivalio populiarumas išaugo tiek, kad speciali komisija pradėjo savarankiškai atrinkinėti filmus, dalyvausiančius festivalio programose. Iki tol filmus siūlydavo šalys, kuriose jie buvo sukurti. Dabar kiekvienais metais festivalio valdyba paskiria kelias vertinimo komisijas, paprastai sudarytas iš iškilių tarptautinių kino menininkų, atsižvelgiant į jų nuopelnus kinui ir reputaciją tarp kolegų.
Nuotraukoje: Aktoriai B. Lankasteris ir K. Kardinalė su gyvu leopardu 1976 m. Kanų festivalyje
