Prie Katalikų Bažnyčios „septynių mirtinų nuodėmių“ popiežius Pranciškus ką tik pridėjo ir „15 kurijos negalavimų“.
Pontifikas pirmadienį viešai pasmerkė Vatikano biurokratiją ir apkaltino jam tarnaujančius kardinolus, vyskupus ir kunigus naudojant savo karjeras Vatikane tam, kad užsitikrintų galią ir turtus, gyvenant „veidmainiškus“ dvigubus gyvenimus ir pamirštant, jog jie turėtų būti džiaugsmą skleidžiantys Dievo tarnai.
Popiežius Pranciškus pavertė tradicinį, romų Kalėdų sveikinimą viešu kurijos, centrinės Šventojo Sosto administracijos, valdančios 1,2 mlrd. narius turinčią Katalikų Bažnyčią, išrengimu. Jis aiškiai parodė, kad visus jo planus radikaliai bažnyčios galios struktūrų reformai privalo sekti dar radikalesnė dvasinė visų su ja susijusių bažnyčios tarnų reforma.
Vieną po kito įvardinęs 15 „kurijos negalavimų“, popiežius Pranciškus paragino prieš jį akmeniniais veidais marmurinėje Sala Clementino halėje sėdinčius prelatus pasinaudoti Kalėdų sezonu ir apgailestauti bei atpirkti nuodėmes ir 2015 m. paversti bažnyčią šventesne vieta.
Vatikano stebėtojų teigimu, jie iš popiežiaus dar niekuomet negirdėjo tokios galingos, aršios kalbos. Jų nuomone, ji buvo pasakyta sulaukus emerito popiežiaus Benedikto XVI pradėto tyrimo rezultatų po to, kai 2012 m. buvo išplatinti slapti jo dokumentai.
Benediktas įpareigojo tris savo patikėtinius kardinolus giliai įsiskverbti į veidmainišką Vatikano kultūrą ir išsiaiškinti, kas galėjo paskatinti popiežiaus padėjėją pavogti inkriminuojančius dokumentus ir išplatinti juos žiniasklaidai. Jų atlikto tyrimo rezultatai yra žinomi tik abiems popiežiams.
Popiežius Pranciškus apie tai užsiminė ir savo kalboje: kaip „paskalų terorizmas“ gali „šaltakraujiškai nužudyti mūsų kolegų ir brolių reputaciją“. Kaip klikos gali „pavergti jų narius ir tapti vėžiu, kuris kelia grėsmę viso kūno harmonijai“ ir galiausiai nužudo jį „draugiška ugnimi“. Kaip kai kurie kenčia nuo „dvasinio Alzheimerio‘, pamiršdami, kas juos nuo pat pradžių patraukė į kunigystę.
„Kurija yra raginama nuolat tobulinti save ir augti bendrumu, šventumu ir žiniomis, kuriais vykdo savo misiją, - sakė pontifikas. – Tačiau net ir ji, kaip ir bet kuris žmogiškas organas, gali kentėti nuo negalavimų, disfunkcijų, ligų.“
Pranciškus, kuris yra pirmasis popiežius iš Lotynų Amerikos ir prieš užimdamas šias pareigas niekuomet nedirbo italų dominuojamoje kurijoje, nesidrovėjo atskleisti paskalų nešiojimo, karjerizmo ir biurokratijos intrigų, persekiojančių Šventąjį Sostą. Jo praėjusių metų Kalėdų kalba nušvietė būtent tokias nuodėmes.
Tačiau net ir praėjus vieneriems metams, pontifikas atrodo dar labiau pasiryžęs prelatams parodyti, jog paviršutiniški pokyčiai nėra tai, ko jis nori.
„Tai kalba, neturinti istorinio precedento, - sakė bažnyčios istorikas Alberto Melloni. – Jeigu popiežius kalba tokiu tonu, jis tai daro todėl, kad žino, jog tai yra būtina.“
Melloni pastebėjo, kad prieš Pranciškaus išrinkimą, Vatikano biurokratija iš esmės niekam neatsakė: „Ištisa kurijos karta valdė ją taip, tarsi jie patys būtų popiežiai“. Šv. Jonas Paulius II buvo pernelyg užsiėmęs kelionėmis aplink pasaulį, o vėliau – pernelyg ligotas, kad kreiptų dėmesį į administracines detales, o Benediktas XVI paliko vyriausybės valdymą savo pavaduotojui, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo problemos dalis.
Kardinolai nebuvo patenkinti tuo, ką išgirdo. Pranciškui kalbant šypsojosi vos keli, o kalbai pasibaigus jis sulaukė itin šaltų aplodismentų. Nors Pranciškus kiekvieną jų pasveikino asmeniškai, salėje kalėdine dvasia nė nekvepėjo.
Ne paslaptis, kad kurijai dabar atėjo sunkūs laikai. Pranciškus ir jo devyni pagrindiniai kardinolai patarėjai kuria planus perkurti visą biurokratinę struktūrą ir nori sujungti kurijos padalinius taip, kad jie dirbtų veiksmingiau ir greičiau.
Vatikano finansai taip pat nuolat atsiduria skandalų sūkuryje, Pranciškaus finansų carui, kardinolui George‘ui Pellui įvedant vis naujus taupymo metodus tradiciškai nepriklausomoms kongregacijoms, nepratusioms, kad yra tyrinėjamos jų sąskaitos.
Pranciškus savo sąrašą pradėjo „negalavimu, kuomet jaučiamasi nemirtingu, nepažeidžiamu ar netgi nepakeičiamu“, ir vieną po kito išvardino likusius: konkuravimas ir pagyros. Materialinio turto kaupimas. „Akmeninė širdis“. Savo vadovų žavėjimas vardan asmeninės naudos. „Niūrus veidas“ ir „pernelyg griežtas, šiurkštus ir arogantiškas“ elgesys, ypač savo pavaldinių atžvilgiu – galima užuomina apie neseniai atleistą šveicarų gvardijos vadą, kuris popiežiui Pranciškui pasirodė esąs pernelyg šiurkštus savo rekrutams.
