Kinijos sprendimas nuo ateinančių metų atšaukti savo garsiąją vieno vaiko politiką, kaip manoma, suteiks įvairovės šalies senstančiai, daugiau vyriškai populiacijai. Tačiau lygmuo, iki kurio ši politika paveikė daugiau nei 1,3 mlrd. šalies gyventoju, sunkiai įsivaizduojamas.

Populiacijos kontrolė

Kone 40 metų trukęs draudimas turėti daugiau nei vieną vaiką nėra vienintelis kartas, kai Kinijos vyriausybė įsikišo į šeimos planavimą. Iškart po Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 1949 m., Mao Dzedunas skatino tautą daugintis ir kurti darbo jėgą. Nors nebuvo išleistas joks oficialus įstatymas, vyriausybės propaganda puikiai pasitarnavo pasmerkiant kontraceptines priemones ir netgi uždraudžiant kai kurių iš jų importą. Tai lėmė, kad per ateinančius kelis metus Kinijos populiacija padvigubėjo.

Tačiau ta sėkmė truko neilgai. Šalies maisto atsargos nepajėgė patenkinti didėjančios paklausos, ir vyriausybei teko atšaukti savo kampaniją prieš kontracepciją. Na, o nuo 1959 iki 1961-ųjų, Didysis Kinijos badas pražudė nuo 15 iki 30 mln. žmonių.

1979-aisiais vyriausybė įvedė vieno vaiko politiką, pagal kurią daugumai porų buvo leidžiama susilaukti tik vieno vaiko arba rizikuoti baudomis, sterilizacija ir abortais. Pažvelgę į vos pusės šimtmečio duomenis, mes galime matyti gimimo lygio pakilimus ir nukritimus, atspindinčius vyriausybės požiūrį į reprodukciją, badą, bei taip vadinamą vieno vaiko politiką.

Kūdikių bumas

Dar 2013-aisiais sušvelninta vieno vaiko politika leido daugiau nei 12 mln. porų prašyti leidimo turėti antrą vaiką. Iki šiol tokio leidimo paprašė tik maždaug 12 proc. tai galinčių padaryti porų. Tačiau ir kai 2016-aisiais vieno vaiko politika oficialiai pasibaigs, dauguma porų bus apribotos dviem vaikais, ir specialistai teigia, kad tai neišspręs visų esamų problemų. Per dešimtis metų pripratę prie galimybės turėti tik vieną vaiką, kartu su nauju ekonominiu ir socialiniu spaudimu siekti sėkmės karjeroje, daugybė žmonių patys nusprendė sustoti po vieno vaiko, arba apskritai jų neturėti. Dabar, turinti kur kas mažesnį nacionalinį gimstamumo lygį nei populiacijos palaikymui reikalingas 2,1 vaiko moteriai, o kai kurių miestų gimstamumo lygiui nukritus net mažiau 1 vaiko moteriai, Kinija susiduria su nauju iššūkiu: kaip paremti senesnę populiaciją ir kartu padrąsinti jaunesnius žmones turėti daugiau vaikų?

Kitokio tipo darbas

Viename tyrime, atliktame prieš vieno vaiko politikos pabaigos paskelbimą, tyrėjai iš Jungtinių Tautų Ekonominių ir socialinių reikalų departamento prognozavo, kad 2030-aisiais vyresnių nei 65 m. amžiaus Kinijos piliečių skaičius pasieks gąsdinančius 219 mln., o iki 2050-ųjų sudarys ketvirtį visos Kinijos populiacijos. Tai reiškia, kad senjorų dalis skaičiumi pralenks darbo jėgą.

Pareigūnai, tikėjęsi, kad sušvelninta populiacijos kontrolės politika išspręs artėjančio darbo jėgos trūkumo problemą, liko nusivylę Kinijos vyriausybės nesuinteresuotumu. Apskritai kalbant, vieno vaiko politika Kinijoje suveikė pernelyg gerai, o jos atšaukimas gali būti pavėluotas, baiminasi demografai ir ekonomistai. Net jeigu gimstamumo lygis 2016-aisiais pašoktų iki 2 vaikų moteriai, po šio politikos pokyčio gimę vaikai į darbo rinką įžengtų tik po 20 ar net 30 metų.

Ir Kinija ne vienintelė pasaulyje susiduria su šia dilema. Žemas gimstamumas taip pat priklauso nuo asmeninio porų pasirinkimo, ir JT prognozuoja, kad 2100-aisiais pasaulyje gyvens kur kas didesnė senesnio amžiaus žmonių populiacija negu dabar. Tokios šalys kaip JAV, Kanada, Čilė, Brazilija, Rusija bei Australija taip pat greičiausiai pasieks tą tašką, kuomet ketvirtį ar daugiau jų populiacijų sudarys vyresni nei 65-erių nedirbantys ir nuo pensijų priklausomi žmonės. Kita vertus, daugelis Afrikos šalių, didelė dalis buvusių Sovietų Sąjungos respublikų ir didelė Azijos dalis išliks jauna. Vis tik jaunesnės tų šalių populiacijos neatsvers globalinės populiacijos senėjimo iki to lygio, kai 2100-aisiais, kaip manoma, beveik ketvirtis visų žmonių Žemėje bus vyresni nei 65-erių metų amžiaus.

Palyginimui, 1950-aisiais tik daugiau nei 5 proc. viso pasaulio populiacijos buvo vyresni nei 65-erių. 2100 m. galime išvysti pasaulį, kuriame šis skaičius padidės daugiau nei keturis kartus. Galime lažintis, kad tai pakeis daugelio vyriausybių požiūrį į darbą, socialinį draudimą ir pensijas.