Priešingai negu mano dauguma žmonių, rinkimai tokioje neliberalioje šalyje kaip Iranas nėra vien tik politinis spektaklis. Jų rezultatai tampa tikru jėgos išbandymu nuolat dėl valdžios besivaržančioms Irano partijoms. Šį savaitgalį Irano žmonės ir vėl masiškai apgulė rinkimų centrus, kad išrinktų Islamo konsultacinės asamblėjos, arba parlamento, narius, bei 88 Ekspertų asamblėjos narius, kurie bus atsakingi už būsimo aukščiausiojo lyderio po ajatolos Ali Chamenėjaus išrinkimą. Tai buvo pirmi rinkimai, per kuriuos vienu metu buvo renkami du politiniai organai.
Pirmųjų rinkimų nuo prezidento Hassano Rouhani išrinkimo 2013 m. rezultatai didžiąja dalimi palaikė nuosaikias ir reformistines partijas, į politikos pakraštį nustumiant griežtosios linijos konservatorius. Didžiulis rinkėjų aktyvumas – balsuoti vasario 26 d. atėjo maždaug 34 mln. iš beveik 55 mln. rinkėjų – taip pat yra labai reikšmingas. Be jokios abejonės, visuomenė palaiko Rouhani siekį „konstruktyviai ir oriai bendradarbiauti su pasauliu“.
Puikiai suprantantis jo kelyje stovinčias kliūtis, Rouhani pasirinko turbūt tinkamiausią strategiją ir pasitelkė derybų meną, sąjungai prieš kompromisų nepripažįstančius konservatorius Irako parlamente ir Ekspertų asamblėjoje pasirinkęs pragmatiškas centristines jėgas. Prieš pat rinkimus iškilo naujasis aljansas tarp trijų svarbių Irano revoliucijos figūrų – paties Rouhani, Akbaro Hashemi Rafsanjani ir Hassano Khomeini, dabartinio aukščiausiojo šalies lyderio anūko, kurie kartu, siekdami išrinkimo į Ekspertų asamblėją, bandė suteikti atsvarą tokiems ultrakonservatoriams kaip Ahmadas Jannati ir Mohammadas Taqi Mesbahas Yazdi, bei galiausiai pasiekė pergalę prieš tuos, kurie telkė galią nuo pat buvusio prezidento Mahmoudo Ahmadinejado išrinkimo 2005 m. Labiausiai stulbinantis šios sėkmingos strategijos rezultatas buvo Ekspertų asamblėjos konservatorių atstovo ajatolos Yazdi sutriuškinimas Teherane.
Puikiai suprantantis jo kelyje stovinčias kliūtis, Rouhani pasirinko turbūt tinkamiausią strategiją ir pasitelkė derybų meną, sąjungai prieš kompromisų nepripažįstančius konservatorius Irako parlamente ir Ekspertų asamblėjoje pasirinkęs pragmatiškas centristines jėgas.
Nors Sargybinių taryba, įtakingas stebėjimo organas, peržiūrintis visus parlamento priimamus įsakymus ir patvirtinantis rinkimų kandidatus, diskvalifikavo didžiulį skaičių kandidatų – iš 12 123 užsiregistravusiųjų rinkimuose dalyvauti leista tik 4 720 – reformistai politikai Teherano parlamentinių rinkimų sąraše užėmė pirmąsias vietas. Turint omenyje diskvalifikuotų kandidatų skaičių, ši visuotinė nuosaikiųjų partijų pergalė ne vienuose, bet netgi dvejuose rinkimuose, tapo tikra staigmena.
Dabar, reformistams netikėtai užsitikrinus vietas Irano parlamente, Rouhani vyriausybė bus sudaryta nebe iš ultrakonservatorių, bet bus valdoma nuosaikių ir pusiau konservatoriškų politikų daugumos. Be to, nepaisant jau minėtų diskvalifikacijų, netikėta Hassano Khomeini, Rouhani ir Rafsanjani pergalė ir pirmosios vietos įtakingos Ekspertų asamblėjos narystės sąraše neabejotinai nukreips šalį link naujos strategijos renkantis būsimą aukščiausiąjį lyderį ir turės milžiniškos įtakos Irano vidaus ir užsienio politikai. Dabar Ekspertų asamblėjos laukia nauja kova tarp tokių asmenų kaip Rafsanjani, kuris siūlo steigti nuolatinę lyderių tarybą, kuri pakeistų aukščiausiojo lyderio instituciją, ir kai kurių griežtosios pakraipos konservatorių, kurie pasisako už naujo aukščiausiojo lyderio išrinkimą asamblėjoje. Kadangi aukščiausiojo lyderio vaidmuo Irano politikoje turi nepaprastos svarbos, sprendimas, kurį ateinančiais metais priims Ekspertų taryba, gali tapti visos Irano politikos pokyčių tašku su milžiniškomis pasekmėmis.
Nereikia būti aiškiaregiu, kad matytum kryptį, kuria nori žengti Iranas. Nors mes visi žinome, kad šie rinkimai nieko nepakeis dabar pat, bet mes taip pat suprantame, kad jie yra artimiausia, ką Irano žmonės turi formuojant jų šalies ateitį. Tikruosius vasario mėnesio rinkimų rezultatus Irane pajusime tik po kelių metų, kai prasidės kova dėl naujo aukščiausiojo lyderio. Tokiu būdu, tai, kas buvo pasiekta šį savaitgalį, yra kur kas svarbiau nei Hassano Rouhani pergalė 2013 m. prezidento rinkimuose.
Raminas Jahanbegloo, Irano filosofas
