Puerto Rikas greičiausiai ir vėl neišgalės atlikti šį sekmadienį privalomų mokėjimų už skolas, kurios iš visos sudaro daugiau nei $70 milijardų. Sala jau dabar ne visada išgali suteikti savo gyventojams būtinąsias paslaugas, tokias kaip vanduo ar elektra. Jos ekonomika neauga jau dešimtmetį, o vien ateinantiems penkeriems metams biudžeto deficitas siekia $28 milijardus. Per ateinančius dešimt metų daugybei žmonių šioje saloje, kur jau dabar nedarbo lygis siekia 45 proc., teks susidurti su labai realiomis vis gilėjančios krizės pasekmėmis, o spaudimas emigruoti į žemyninę Jungtinių Valstijų teritoriją ir toliau augs. Puerto Riko žmonės gyvena „kovok arba bėk“ sąlygomis.
Tokioje siaubingoje padėtyje per visą moderniąją istoriją nebuvo atsidūrusi jokia valstija, net Didžiosios depresijos metu. Tačiau Puerto Rikas nėra valstija. Jis yra JAV teritorija, dažnai praktiškai visiškai priklausoma nuo mūsų šalies Kongreso – neefektyviausiai funkcionuojančio šiandieninės valdžios organo – užgaidų. Ilgus dešimtmečius Kongresas žaidė su salos politika, palikdamas krūvą klaidžių ir tarpusavyje prieštaraujančių įstatymų bei precedentų. O dabar aklavietėje esanti Kongreso veikla grasina nesuteikti Puerto Rikui įrankių, reikalingų tvarkytis su chaosu, kurį didele dalimi pats Kongresas ir sukūrė.
Didžiajai daliai mūsų šalies nesusitariantis ir kaktomušoje atsidūręs Kongresas blogiausiu atveju yra erzinantis dabartinio politinio susiskaidymo simbolis. Jis gali būti progreso priešas, tačiau nėra vienintelė jo sąlyga. Amerikos ekonomika atsigavo, nepaisant ne vienerius metus trunkančių kongresmenų konfliktų, sekvestracijų ir nepriimamų biudžetų, o daugelio amerikiečių gyvenimo kokybė pagerėjo, nepaisant to, kad dabartinė politinė aplinka kelia daug triukšmo, tačiau atlieka mažai veiksmų. Tačiau Puerto Rike krizė tuoj pasieks gyvybės ar mirties tašką, tačiau jai ir toliau leidžiama gilėti. Jau dabar šalyje yra uždarinėjamos valstybinės ligoninės, masiškai emigruoja gydytojai, o sveikatos priežiūros kokybė yra smarkiai prastesnė nei žemyninėje JAV dalyje. Dėl intensyvios emigracijos pastarąją pusę dešimtmečio saloje liko vargingiausi, ligočiausi ir seniausi gyventojai, o pajėgių mokesčių mokėtojų vis mažėja. Druskos ant žaizdos beria dar ir tai, kad saloje ėmė plisti Zikos virusas, kai tuo metu kovai su juo reikalinga sveikatos priežiūros, ekonominė ir socialinė infrastruktūros vis labiau griūva.
Puerto Rikas beveik neturi politinių įrankių savarankiškai kovoti su šia problema. Kelti mokesčius mažėjančiai ir skurstančiai mokesčių mokėtojų populiacijai yra neefektyvu ir tai nepajėgs užlopyti biudžeto skylių. Migloti pasiūlymai skatinti ekonomikos augimą ir pramonę dabartinėmis sąlygomis atrodo nerealistiški, juo labiau, kad Kongresas panaikino daugelį iki tol Puerto Rikui taikytų mokesčių lengvatų, dėl kurių sala kadaise buvo tokia patraukli verslui. Puerto Rikas pabandė sau suteikti teisę į bankrotą pagal savivaldoms taikomus įstatymus, tačiau salos teisę į tokį žingsnį patvirtinti arba atmesti turi Aukščiausiasis teismas (tam jau yra pasipriešinusi federalinė valdžia). Net kai jo teisė priimti sprendimus dėl savo ateities yra svarstoma, Puerto Rikui kai kas vis dar gali padėti: tai Kongresas.
Tačiau dabar Atstovų rūmuose ir Senate siūlomi problemos sprendimo planai yra akivaizdžiai nepakankami, net jei jie ir būtų priimti. Atsakydamas į viešą spaudimą iš populiaraus dramaturgo ir aktoriaus, praėjusią savaitę „Pulicerio“ premija apdovanoto Lin-Manuelio Mirandos, Atstovų rūmų pirmininkas Paulas Ryanas sakė, kad jo planas padės salai. Tačiau plane nenumatyta nei finansinė parama salai, nei teisė į bankrotą, o tik sudėtingas procesas, kuriame numatoma teritorijai paskirti finansinės priežiūros tarybą, kuri galėtų balsavimu nuspręsti dėl salos skolų restruktūrizavimo ir visiškai kontroliuotų jos finansus. Iš esmės – tai švelnusis kolonializmas kitu vardu.
Tokioje siaubingoje padėtyje per visą moderniąją istoriją nebuvo atsidūrusi jokia valstija, net Didžiosios depresijos metu. Tačiau Puerto Rikas nėra valstija. Jis yra JAV teritorija, dažnai praktiškai visiškai priklausoma nuo mūsų šalies Kongreso – neefektyviausiai funkcionuojančio šiandieninės valdžios organo – užgaidų.
Plane taip pat numatoma išbraukti Puerto Riko darbuotojus iki 25 metų iš federalinių darbo apsaugos įstatymų, nustatančių privalomą minimalų atlyginimą ir reglamentuojantį viršvalandžius, tikintis taip paversti Puerto Riko darbo rinką konkurencingesne, lyginant su artimiausiais kaimynais. Vien dėl šio nutarimo punkto kyla didelių abejonių, ar planas bus priimtas Kongrese, jau nekalbant apie tikėtiną eilinį partinį obstrukcionizmą.
Kol kas nenumatoma niekaip padėti Puerto Rikui finansiškai, nepaisant to, kad teritorija visą laiką buvo prastesnėje finansinėje situacijoje nei žemyninė šalies dalis. Net ir be finansinę paramą numatančių skirsnių, įstatymo projektas įstrigo vietoje po to, kai Gamtos resursų komitete jį pristatė respublikonas komiteto pirmininkas Robas Bishopas. Komiteto demokratams nerimą sukėlė nekontroliuojamos numatomos priežiūros tarybos galios ir darbo apsaugos aspektas, tačiau tikroji kliūtis planui pasirodė esanti visai ne tai, o sudėtingi ginčai tarp respublikonų lyderių ir daugybės įvairių grupių, įskaitant konservatorišką „Laisvės“ susivienijimą ir grupes, atstovaujančias įvairius Puerto Riko obligacijų savininkus. Daugelis pačių konservatyviausių politikų mano, kad šis planas – tik pradžia, po kurios seks finansinė parama, o dalis jų apskritai atsisako nors kokiomis priemonėmis ar sprendimais padėti šiai JAV teritorijai. Puerto Riko skolintojų atstovai planui priešinasi, nes jiems nepalankus skolų restruktūrizavimas ir mokėjimų atidėjimas arba teisės teisminiu keliu išieškoti skolas apribojimas. O tuo metu eilinių puertorikiečių interesai yra visiškai ignoruojami.
Kongresui šie debatai – ne naujiena. Būtent Kongreso praeityje padaryti sprendimai kaip tik ir padėjo sukurti problemas, galiausiai atvedusias Puerto Riką iki dabartinės krizės. Po to, kai sala atiteko JAV po Ispanijos-Amerikos karo, Aukščiausiasis teismas nusprendė, kad visos piliečių teisės ir valstijų įgaliojimai galioja tik žmonėms, gyvenantiems taip vadinamose „inkorporuotose teritorijose“, kurioms atgaline data buvo priskirta Aliaska ir Havajai. Puerto Rikas buvo paliktas „neinkorporuota teritorija“, nepaisant to, kad Kongresas oficialiai įkūrė nepriklausomą valdžią ir konstituciją – šiuos veiksmus Aukščiausias Puerto Riko teismas laiko žingsniais, kurie pavertė salą de facto inkorporuota teritorija. Tačiau šį argumentą ignoruoja Jungtinių Valstijų teismas, Kongresas ir vykdomoji valdžia.
Per ateinančius metus federalinė valdžia šiai teritorijai pagal savo įgeidžius suteikinėjo lengvatas arba krovė prievoles bei kaitaliojo įstatymus ir nuostatas kaip tinkama. 1984-aisiais Kongresas išbraukė Puerto Riką iš 9 skirsnio, numatančio savivaldos teisę į bankrotą, nepateikdamas jokio paaiškinimo, kodėl būtent iš šios vienintelės teritorijos buvo atimta tokia teisė. 1996-aisiais Kongresas priėmė įstatymą, kuriuo numatyta palaipsniui panaikinti 936 federalinio mokesčių įstatymo skirsnį, kuriuo iki tol buvo numatytos pajamų mokesčio lengvatos JAV verslams, veiklą vykdantiems Puerto Rike. Kadangi nebuvo pateiktas joks alternatyvus verslo skatinimo planas, salos ekonomika smarkiai nukentėjo. Šie du sprendimai praktiškai tiesiogiai atvedė Puerto Riką į dabartinę krizę.
Federaliniame lygmenyje priimti sprendimai ir kitais būdais pakenkė Puerto Riko finansams bei sveikatos priežiūros sistemai. Kongresas numatė, kad puertorikiečiai iš savo atlyginimų turi mokėti tokio paties dydžio mokesčius Medicare kaip ir kiti JAV piliečiai, tačiau Medicare paslaugos šalies gyventojams yra smarkiai apkarpytos. Medicaid (programa, kuri kompensuoja dalį skurdžiai gyvenančių asmenų sveikatos priežiūros išlaidų) dėl programai nustatytų lubų Puerto Rike kompensuoja tik 20 % tikrųjų išlaidų medicinai (nacionalinis vidurkis yra 50 % – kuo skurdesnė valstija, tuo didesnė dalis jai yra kompensuojama). Vien nepakankamas finansavimas Medicaid sudaro beveik penktadalį visos dabartinės Puerto Riko skolos. Racionalus įstatymais numatytas medicinos finansavimo planas suteiktų vos gyvai salos sveikatos priežiūros sistemai nors kokius šansus kovoje su Zikos viruso pavojumi.
Ar Puerto Riko gelbėjimo planas bus priimtas, priklausys nuo to, kokia bus keliais frontais vykstančio ideologinio ir finansinio mūšio baigtis. Iš esmės iki šiol Kongresas Puerto Rikui nesuteikė savivaldos teisių, kurias turi valstijos, tuo pat metu atsisakydamas panaudoti savo galias, kad pakeltų salos ekonominius ir sveikatos priežiūros standartus iki tų, kuriuos turi žemyninės dalies gyventojai. Štai tokia politinė aklavietė: JAV minimaliai kišasi į Puerto Riko reikalus, tačiau atsisako suteikti jam didesnių įgaliojimų kažko imtis pačiam. To rezultatas: Puerto Rikas yra smarkiai apribotas ir kontroliuojamas, tačiau ne per intervenciją, bet per jos trūkumą, net tada, kai ši yra būtina.
Vietinė Puerto Riko valdžia irgi nėra be kaltės: monopolizuotos viešųjų paslaugų institucijos yra neefektyvios, valdžia ilgą laiką neatsakingai skolinosi ir išlaidavo, o dvi didžiosios partijos (viena – siekianti valstijos statuso salai, o kita – remianti status quo) labiau rūpinasi tarpusavio konkurencija nei salos gerove. Tačiau federalinė valdžia vis tiek yra atsakinga už savo piliečius, nepaisant vietinės valdžios veiksmų. Kaip rimtai į tą atsakomybę bus pažiūrėta sprendžiant Puerto Riko likimą parodys, ar Jungtinės Valstijos tikrai paliko savo kolonijinę istoriją praeityje.
Be greito ir reikšmingo Kongreso įsikišimo į šią humanitarinę krizę, Puerto Rikas ir toliau liks skęstančia „niekieno šalimi“, vietoj to, kad taptų jaukiais namais milijonams išdidžių amerikiečių – tebūnie ne vienoje iš valstijų, o „neinkorporuotoje teritorijoje“. Ne pavadinimai dabar svarbiausia.
