„Man labai patinka ta mokslo idėja, kad žmogus, siekdamas efektyvumo, turi ne tik dirbti, bet ir gyventi. Todėl pirmas klausimas, kurį reikėtų sau užduoti, jei nebežinote, ar pavyksta išlaikyti darbo ir laisvalaikio balansą, ar aš po darbo turiu laiko gyvenimui: šeimai, hobiams, poilsiui. Antras klausimas, ar turėdamas laiko, aš turiu jėgų laisvalaikio veikloms. Ir trečias, kaip aš jaučiuosi laisvu nuo darbo metu, ar galiu atsiriboti nuo visų su darbu susijusių reikalų, ar manęs nekankina nerimas ir blogos mintys dėl nebaigtų darbų. Ir jei mes tebūnie ne kasdien, tačiau bent kelis kartus per savaitę į šiuos klausimus sau atsakome teigiamai, tai yra ženklas, kad balansas yra sutrikęs ir reikalingi pokyčiai“, – įsitikinusi Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto psichologė doc. Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė.
Pasak jos, tai yra iliuzija, kad visą save atiduodami darbui mes būsime produktyvūs. Mokslo tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad jeigu neturėsime kokybiško poilsio ir laisvalaikio, negalėsime ir gerai dirbti. Tik laiko klausimas, kada nuolat dirbant emociniai, fiziniai ir psichologiniai žmogaus ištekliai išseks.
Nuo ko priklauso polinkis persidirbti?
Kodėl žmonės taip dažnai pakliūna į nesibaigiančių darbų spąstus, mokslininkės teigimu, to priežasčių galima rasti nemažai – tai priklauso nuo socioekonominių veiksnių (noro ir poreikio daugiau uždirbti), nuo organizacijos kultūros ir nuo pačio darbuotojo asmeninių savybių.
Pasak psichologės, gebėjimas derinti darbą ir gyvenimą, žinoma, visų pirma priklauso nuo paties žmogaus, kiek jis mato galimybių darbe, ir kiek asmeniniame gyvenime. Kas jam yra svarbesnis prioritetas – karjera ar asmeninis gyvenimas, šeima.
„Kiekvienas mes skiriamės ir tuo, kokias ribas apie tam tikras savo gyvenimo sritis brėžiame. Vieni labai aiškiai nubrėžia ribą ties savo asmeniniu gyvenimu ir neleidžia darbo reikalams skverbtis į jį. Kiti brėžia griežtą ribą ties darbu ir darbo metu užsiima griežtai tik darbine veikla. Dar kiti ir dirba, ir gyvena vienu metu. Tai gali priklausyti ir nuo darbo specifikos, nes yra darbų, kurių metu tikrai neįmanoma tvarkyti asmeninių reikalų, tačiau labai dažnai darbo ir gyvenimo ribų valdymo būdas yra asmeninis pasirinkimas“, – sako J. Lazauskaitė-Zabielskė.
Taip pat į persidirbimą gali pastūmėti žmogaus perfekcionizmas, kai sau keliami itin aukšti tikslai ir kiekviena nesėkmė išgyvenama ypač skaudžiai arba tiesiog darbe yra per didelis krūvis. Kartais darbuotojai nejučia pradeda dirbti viršvalandžius, nes tai gali būti įprasta organizacijos darbo kultūra.
Darbą renkasi pagal gyvenimo būdą
Jei dar prieš kelis metus būti darboholiku būdavo madinga, dabar gi galimybė suderinti darbą ir laisvalaikį tampa labai svarbia vertybe vis didesniam kiekiui žmonių – ypač jaunajai kartai.
„Iš tiesų darbas nebėra laikomas neišvengiamu blogiu, o asmeninis gyvenimas – siekiamu gėriu. Darbas imtas suvokti kaip dalykas, praturtinantis gyvenimą įvairiais aspektais. Prieš dešimtmetį žmonės daugiau pradėjo rinktis darbą pagal savo gyvenimo būdą, pagal savo vertybes ir svarbiausius poreikius. Svarbu tampa ne tik tai, kiek darbas atliepia žmogaus finansinius interesus, bet ir kiek tenkina kitus žmogaus psichologinius poreikius: tobulėjimo, pripažinimo, saviraiškos. Tą tendenciją galime stebėti ir mokslo tyrimuose“, – tikina psichologė.
Tikėtina, kad žmonės, kurie mėgsta keliauti, rinksis darbą, kuriame bus daug komandiruočių, arba tie, kurie mėgsta bendrauti su žmonėmis rinksis tokį darbą, kuriame daug santykių vystymo ir pan.
Paklausus, kokių dar naujų įgūdžių turime įgyti, kad savo karjerą išlaikytume tvarią, motyvaciją dirbti stiprią, o darbo ir asmeninį gyvenimą – efektyvų, mokslininkė pabrėžia, kad svarbiausi ateities darbuotojams tampa ilgalaikio ir trumpalaikio planavimo, savo darbo progreso sekimo ir psichologinio atsiribojimo įgūdžiai.
