„Prie karsto siaubūnai grobikai/ Tokia tad garbės sargyba!“ – ir vėl ypatingai taiklus yra poetas Aleksandras Galičius, aprašydamas šiuolaikinės Rusijos realijas lygiai prieš pusę amžiaus, 1966-aisiais. Nes Rusijoje niekada niekas nesikeičia, bent jau į gerąją pusę, o jei kažkam taip neatrodo, tai tėra laikina iliuzija.
Pats žymiausias šiuolaikinės Rusijos provoslavų žmogėdra Vsevolodas Čaplinas visai neseniai pribloškė tuos, ką dar kažkas Blogio imperijoje gali priblokšti, kai savo ugningo pasirodymo radijo stoties „Echo Moskvy“ eteryje metu išaiškino, kad masinis „tautos priešų“ naikinimas yra ne tik teisuoliškas, bet ir dievobaimingas veiksmas, o dabar, per 25-ąsias Rugpjūčio pučo metines, jam tenka garbė atlikti memorialines apeigas tuo metu žuvusiems demokratijos gynėjams – koks piktavalis rusofobas galėtų sugalvoti akivaizdesnį visų tuometinių vilčių palaidojimą, įžūlesnį tikrųjų laimėtojų tyčiojimąsi iš tų, kurie naiviai tuomet tikėjo pasiekę pergalę? Ir šis, daugiau nei simbolinis, pasityčiojimas greičiausiai buvo sugalvotas net ne taip vadinamojo prezidento administracijoje. Čapliną pakvietė žmogus, formaliai tam turėjęs pilną moralinę teisę – buvęs aktyvus rusiškųjų Baltųjų rūmų gynėjas, akcijos „Rokas barikadose“ organizatorius Romanas Mirošnikas, dabar, deja, tapęs visišku parsidavėliu. Nežinau, ar jau gali būti labiau simboliška. (Šiuo keliu (netgi kur kas greičiau) nuėjo daugelis buvusių rusų kovotojų už laisvę, priešingose barikadų pusėse – kartu su pačiais „Baltaisiais rūmais“ – atsidūrę jau 1993-aisiais.)
Beje, šiais jubiliejiniais metais pirmą kartą buvo bandoma apskritai uždrausti mitingą GKČP sutriuškinimo garbei. Bet kokios oficialios šventės buvo draudžiamos jau anksčiau, tačiau tos menkos grupelės, belikusios iš šimtų tūkstančių, mitingas (kas iš esmės reiškia milžiniškos Rusijos vėliavos panešiojimą po Maskvos gatves ir prospektus) dar buvo paliktas. O štai šįkart buvo pabandyta uždrausti ir jį, pasitelkiant tiesiog nuostabų pretekstą – neva, šis menkas šimto žmonelių susibūrimas sutrukdys oficialiems Vėliavos dienos renginiams. Taip, taip, tos pačios vėliavos, kurią panešioti ir susirenka tie „mitinguotojai“. Tai, beje, irgi labai rusiškas žingsnis, kai nežinai, ko priimame sprendime yra daugiau – negarbės ar idiotizmo (nors visada yra ir to, ir to). Tačiau, matyt kažkas paskutinę akimirką administracijai pranešė apie Mirošniką ir Čapliną, tad buvo nuspręsta, kad toks demonstratyvus pasityčiojimas bus kur kas geriau nei bet kokie draudimai. Garantuotai, po tokio šou, paskutiniai užsilikę šalyje liberalai į kitą mitingą jau patys nebeateis, bijodami ten dar kitų „čaplinų“ pamatyti. Rusiška svajonė apie laisvę, paskutinį kartą nubudusi prieš 25 metus (viskas, kas buvo vėliau – tai tik duslūs tos bangos atgarsiai), galutinai pasiekė savo nešlovingą finalą, susinaikinusi iš vidaus.
Aš irgi tą rugpjūtį tris dienas praleidau Maskvoje barikadose, taip pat tikėdamas nauja laisva Rusija (tuo metu mano bute ant sienos kabėjo paties nupiešta Rusijos trispalvė – neįmanoma tuo patikėti, tiesa?). Tačiau mano naivumą pateisina pora aplinkybių. Pirmiausia, man buvo 18 metų, o antra, mano iliuzijos netruko nė metų. Jau 1992 metais aš vėl rašiau: „Velniai lėmė gimt pasmerktoj šalyje!“. „Nereikia prie jungo pripratusiai tautai/ Svetimos laisvės, o tik gimto kalėjimo“ – toliau rašiau tame pačiame eilėraštyje, kurį taip ir užbaigiau: „Kyla vėjas. Leidžias migla.“ Ta amžina rusiška migla pabandė jėga grįžti į savo „teisėtą“ vietą jau kitais metais, surengusi spalio mėnesio komunistinį-nacistinį pučą (kurio nuslopinimą kaip kurie nesusipratėliai liberalai iki šiol kvailai vadina „parlamento sušaudymu“, nors jei tuomet tie „parlamentarai“ būtų laimėję, bet kokie liberalizmo šalininkai būtų pakarti pirmu numeriu, o be to, aukščiausia valdžia sovietmečiu, neigusi įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios atskyrimą, niekada ir nebuvo „parlamentas“, tad prezidento sprendimas ją paleisti, remiantis referendumo, turinčio aukščiausią juridinę galią, pagrindu, buvo absoliučiai teisėtas, o visą vėliau kilusį smurtą pradėjo būtent Aukščiausiosios Tarybos šalininkai).
Tuo metu miglai vos per stebuklą nepavyko. Tačiau vėliau ji revanšo pasiekė praktiškai be smurto (jei, aišku, neskaičiuosime gyvenamųjų namų sprogdinimų, kurių fone plikis neūžauga „kegėbistas“ atėjo į valdžią). Ir štai tokia valdžia, vėlgi, atėjo ne iš išorės, o iš vidaus. Visiškai natūraliu keliu užgimusi ir subrendusi mintyse ir sielose tų, kurie privalėjo jai priešintis.
Ar galėjo būti kitaip? Dabar esu įsitikinęs – ne, negalėjo. Tik ne su šia tauta. Net jei Boriso Jelcino vietoje būtų buvęs kitas žmogus, ne komunistinis funkcionierius, bijantis surengti tikrą „Niurnbergo procesą“ Komunistų partijai, KGB ir visai komunistinei ideologijai (nuo ko Jelciną aistringai atkalbinėjo ne tik „savi“, bet ir Europos kairieji), o vietoje „raudoniesiems direktoriams“ ir nusikaltėliams turtą išdalinusių Jegoro Gaidaro ir Anatolijaus Čiubaiso – tikri vakarietiškosios mokyklos ekonomistai. Ir, juo labiau, jei dabar aukščiausiame poste esančią išblyškusią glindą kažkas būtų pribaigęs eilinėse muštynėse Peterburge dar praėjusio amžiaus 10 dešimtmetyje (šis Putino biografijos laikotarpis stulbina būsimo pseudofiurerio konkurentų lavonų kiekiu).
Ar tai reiškia, kad nevertėjo iš viso nieko daryti? Aišku, kad ne. Vis dėlto SSRS mes sugriovėme, o dabartinės Blogio imperijos teritorijos, lyginant su jos pirmtakėmis, sumažinimas yra nuostabus nuopelnas ir paslauga pasauliui. Iš vergijos išgelbėti laisvės nekenčiančios tautos nebuvo įmanoma, tačiau mes išgelbėjome tas tautas, kurias ji laikė vergijoje.
Ši hidra visada užsiaugina sau naujas galvas, o jei komunizmui ir būtų įvykdyti procesai Niurnbergo pavyzdžiu, dabar apie tuos pakartus vadeivas būtų kalbama kaip apie kankinius ir „prakeiktų Vakarų“ aukas. O visa tai, kas svetima – laisvę, orumą, protą, pagarbą asmeniui, „įstatymo galią, o ne galios įstatymą“ ir t.t. – ji visada, anksčiau ar vėliau, atmes. Tąja hidra aš laikau ne tik valdžios grietinėlę, o visą taip vadinamą rusų tautą. Bet koks vadovas, bandantis ją liberalizuoti (bent sąlyginai!), arba praras valdžią (tikėtina, kartu su gyvybe), arba atsisakys pačios liberalizmo idėjos. Išimčių Rusijos istorijoje paprasčiausiai nėra.
Tą rugpjūtį mus (ir pasaulį) suklaidino prie Baltųjų rūmų susirinkusios minios. Atrodė, tai ir yra tauta, galiausiai išėjusi kovoti už savo laisvę. Tačiau du šimtai tūkstančių (kurių dauguma buvo atvažiavę iš kitur) dešimt milijonų gyventojų turinčiai sostinei yra ne tiek jau ir daug. Taip, į tuos 10 milijonų yra įskaičiuojami ir naujagimiai bei senukai, tačiau istorijoje yra buvę kur kas proporcingai gausesnių išėjimų į gatves. O, svarbiausia, tai vyko tik Maskvoje (dar truputį Peterburge). O visa likusi šalis (kaip visada) buvo panaši į milžinišką bjaurią pelkę, kur niekas nevyksta. Ne tik provincijos užkaboriuose, bet ir stambiuose miestuose. Geriausiu atveju, kas vyko – tai bukas laukimas, kuo gi viskas ten Maskvoje baigsis, tačiau bendra tendencija vis tiek buvo visiškas abejingumas vykstantiems istoriniams įvykiams. Kaip ir prieš tai, kaip ir po to.
Nebuvo jokios „nubudusios tautos“. Buvo 200 tūkstančių žmonių iš 150 milijonų tuometinės Rusijos sovietinės federacinės socialistinės respublikos gyventojų, kurių dauguma, kaip netrukus paaiškėjo, kovojo net ne už laisvę, o už eilinį gerą carą, kuris visus sočiai pamaitintų vakarietiška dešra. Tačiau dešros reikalai į gerąją pusę pasisuko (naftos kainų dėka) tik kai valdžioje jau buvo Putinas – tiesa, šiuo metu, toji dešra vėlgi gyventojams įstatymiškai yra uždrausta.
Ar tai reiškia, kad nevertėjo iš viso nieko daryti? Aišku, kad ne. Vis dėlto SSRS mes sugriovėme, o dabartinės Blogio imperijos teritorijos, lyginant su jos pirmtakėmis, sumažinimas yra nuostabus nuopelnas ir paslauga pasauliui. Iš vergijos išgelbėti laisvės nekenčiančios tautos nebuvo įmanoma, tačiau mes išgelbėjome tas tautas, kurias ji laikė vergijoje. Apskritai, visada reikia stengtis suduoti smūgį priešui – net ir tada, kai nėra jokių šansų jį nugalėti. Net tada, kai tave veda į ešafotą, spardykis ir priešinkis, kiek gali. Negali išsigelbėti – bent jau padaryk kiek galima daugiau žalos, bet kokiomis priemonėmis. Bent jau įkąsk budeliui, bet jau priversk jį suprakaituoti šaltyje. Svarbiausia, neik kaip avinas į skerdyklą, ko dauguma (pirmiausia – visi tie, kas dar neemigravo iš Rusijos) nesupranta, manydami, kad į ešafotą reikia eiti oriai iškelta galva. Tačiau oriai iškelta avino galva tik padeda mėsininkui perrėžti jam gerklę.
Jurijus Nesterenka
