Tamsa susijusi su draudimais
Pasak etnoastronomo J.Vaiškūno, mūsų senieji, ikikrikščioniški papročiai siejasi su Saulės ciklu: „Žiemos saulėgrįža iš tiesų yra tamsos, o ne šviesos šventė. Tamsą mūsų protėviai siejo su Vėlėmis, su anapusiniu mirusiųjų pasauliu, tačiau tik toje tamsoje užgimsta šviesa. Nuo tada Saulė dangaus skliautu pradeda eiti ilgesnį kelią. Sakydavo, kad jau sausio 6 dieną pailgėja per gaidžio žingsnį.“
Krikščioniška pasaulėžiūra, pasak J.Vaiškūno, tai apibūdina ir įprasmina kitaip, bet senajame baltų tikėjime kalbama apie gamtos pasikeitimus, saulės kelią, šviesos ir tamsos kovą.
Tamsa keičia žmonių įpročius, šiek tiek pakoreguoja gyvenimo būdą. „Kai tamsa apgaubia pasaulį, mes turime išmokti susitelkti ties savo šeimos židiniu, apmąstyti nugyventus metus. Dėl to tas laikas yra susijęs su draudimais. Tai krikščionių adventas arba vėlių laikas. Buvo tikima, kad negalima sudėtingesnių darbų daryti, nes bet koks veiksmas gali pakenkti tamsoje esančioms vėlėms. Net žodžiai „vėlė“, „vėlu“ giminingi. Juk vėlės ateina į mūsų gyvenamą erdvę tada, kai būna vėlu. Trumpos dienos ir ilgi tamsūs vakarai buvo susiję su daugeliu prietarų, kurie vedė į santykį su mirusiaisiais“, - teigia pašnekovas.
Suaktyvėja dvasinis gyvenimas
Kūčios ir Kalėdos, anot etnoastronomo, pati svarbiausia šventė, kai vėlės susirenka į namus ir švenčia kartu su gyvaisiais. „Per Kalėdas būna ilgiausia naktis, trumpiausia diena, tačiau šviesa sugrįžta ne per pačias Kalėdas, o maždaug sausio 6-ąją. Krikščionys tai sieja su Trimis Karaliais, kurių legenda neva susijusi su istoriniais įvykiais. Ten kalbama apie tai, kad trys Rytų išminčiai atėjo pasveikinti ką tik gimusio kūdikėlio Jėzaus. Bet iš tikrųjų gimimas reiškė Saulės sugrįžimą“, - tvirtina Romuvos vaidila.
Gamtos pasikeitimai religinėje pasaulėžiūroje, pasak J.Vaiškūno, yra žmogaus būsenų, sielos ir dvasios metaforos: „Šviesa reiškia mūsų kūrybiškumą, gyvybę, veiklą, žemiškąjį gyvenimą. Tamsa - mirtį, ligas, pavojų, grėsmę. Mūsų platumoje, kur ilgos žiemos ir tamsios naktys, žmogaus sveikatai kenkia ne piktosios dvasios, bet gripo epidemijos. Šaltuoju metų laiku pavojus mirti padidėja. Tas niekur neišnyko. Mums trūksta ne tik šviesos, bet ir to, ką šviesa sukuria. Tai yra žalumos, augalų, vitaminų. Pažiūrėkite, kaip žmogus jaučiasi tikroje saulės šviesoje ir kaip jis jaučiasi paniurusią dieną, kai lyja. Žmogui šviesa lygiai taip pat reikalinga kaip ir visai gyvajai gamtai.“
Naujo ciklo pradžia
Metų pabaiga, J.Vaiškūno tvirtinimu, yra tinkamas metas susikaupti, ieškoti atspirties, apmąstyti viską, ką nuveikei per metus: „Būtina pabaigti tai, ką turėjai padaryti šiame laiko tarpe, susimąstyti, kur eini, ar baigei tai, ką įsipareigojai padaryti šiemet. Ar kai įžengsi į naują šviesos rato ciklą, pradėsi naujus darbus, naujus žygius, ar tęsi senus, nebaigtus. Ar senieji darbai persikels į naujus metus, ar ne. Jeigu persikels, vadinasi, nepadarei to, ko reikia, nesi pasiruošęs naujovėms. Negali eiti į nauja, nes vis nebaigi senų darbų.“
Tik šiuo metu, anot pašnekovo, dažnai prekybiniai, komerciniai dalykai užgožia dvasinį pradą: „Mes švenčiame fejerverkų, šviesos, šūksnių, vaišių, dovanų vajų. Gal senam žmogui, kuriam nerūpi materialiniai dalykai, o rūpi jo sveikata, savijauta, kuris dar atsimena senuosius papročius, iš tikrųjų dar pavyksta įžvelgti mūsų šventėse dvasinį pradą. Kitiems tai tiesiog proga iššluoti parduotuvių lentynas, atsinaujinti prekes, surengti naujų metų išpardavimus. Aišku, tai irgi atitinka atsinaujinimo taisyklę. Kai metai baigiasi, visi skuba atsiskaityti, parašyti visiems ataskaitas, neperkelti svarbių reikalų svarstymo į naujus metus.“
O kad už kasdienių rūpesčių nepranyktų dvasinis pradas, pasak etnoastronomo J.Vaiškūno, einama į šventovę: „Tai gali būti ir krikščioniška bažnyčia, ir nebūtinai, tačiau šventovėje materialūs dalykai nutolsta į antrą planą. Ten svarbiau ne saulės, ne prožektorių, ne neonų, ne žibintų šviesa, o dvasinė šviesa. Mūsų viduje esanti dvasinė šviesa, kuri taip pat turi savo ciklą, pagal kurį gyvename.“
Šaltinis: Respublika.lt
