1990 metų Padėkos dieną stovėdamas eilėje prie kilnojamos kariuomenės virtuvės Arabijos dykumoje, 23-ejų metų antrasis leitenantas Emiciadesas Alconas nemenkai jaudinosi. Greta jo eilėje stovintis ir savo kalakutienos porcijos laukiantis vyras buvo ne kas kitas, o aukščiausias šalies vadovas, žmogus, kurio įsakymu kariai ir buvo šioje dykumoje – prezidentas George’as H.W. Bushas. Kai jaunasis karys kukliai padėkojo šiam už tai, kad šis atvyko ir taip parodė savo paramą, prezidento atsakymas buvo netikėtas: „Woody Allenas gerai pastebėjo: 90 procentų gyvenimo – tai tiesiog atvykti.“
Gal Busho atsakymas ir nebuvo labai elegantiškas, tačiau tai parodė, kad jis suprato pamoką, kurią turėjo išmokti tiek daug prezidentų iki jo: svarbu, kai JAV prezidentas kažkur pasirodo – tai pasiunčia svarbią žinią. Labai pavojinga, kai prezidentas pamiršta, kad jo darbas turi būti atliekamas ne tik politikos virtuvėje – kartais „fasadas“, simboliniai žingsniai, gali pasirodyti kur kas svarbesni.
Šiandien šios pamokos tenka mokytis Obamai. Prezidentas sulaukė aršios kritikos iš abipus Atlanto dėl savo sprendimo sekmadienį likti namuose, kai tiek daug kitų pasaulio lyderių skrido į Prancūziją pademonstruoti globalinio solidarumo su prancūzais po šalį sukrėtusio praėjusios savaitės teroro išpuolio. JAV sąjungininkės Prancūzijos sostinės Paryžiaus gatvėmis susikabinę rankomis žengė daugiau nei 40 pasaulio lyderių iš Europos, Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų. Tačiau tarp jų nebuvo nei Obamos, kuris buvo Vašingtone, nei viceprezidento Joe Bideno, kuris buvo Delavere, nei valstybės sekretoriaus Johno Kerry, kuris buvo Indijoje. Paryžiuje buvo generalinis prokuroras Ericas Holderis, tačiau eitynėse nedalyvavo, o JAV čia atstovavo JAV ambasadorė Prancūzijoje Jane Hartley. Susidariusi situacija susilpnino prezidento praėjusią savaitę kalboje išreikštą solidarumą. Ji taip pat tapo dar vienu ženklu, kad Obama dar neperprato simbolinių jo užimamo posto galių.
Žinoma, jis yra ne pirmasis prezidentas, padaręs tokią klaidą. Net po penkių dešimtmečių netrūksta britų, kurie randa progų papriekaištauti dėl prezidento Johnsono sprendimo 1965 metų sausį nedalyvauti Winstono Churchillio laidotuvėse ir į ją nedeleguoti viceprezidento Huberto Humphrey. Johnsonui po šio įvykio prireikė kelių mėnesių, kad pataisytų santykius su Londonu. Tačiau jis iš savo klaidos pasimokė.
Blogiausia yra tai, kad Obama iš savo klaidų nesimoko. Praėjusią liepą Obama sulaukė kritikos iš respublikonų ir kelių demokratų už tai, kad vyko į Ostiną (Teksaso valstija) į lėšų rinkimo vakarą, tačiau atsisakė į kelionės maršrutą įtraukti Meksikos pasienį, kad savo akimis pamatytų humanitarinę krizę, sukeltą nelegaliai į šalį patenkančių vaikų antplūdžio. „Man svarbu spręsti problemas, o ne fotografuotis fotoreportažams, – sakė jis tuomet ir gana paniekinamai pridūrė: – Tenai nevyksta nieko, ko aš nežinočiau. Tai ne teatras.“
Vos po mėnesio prezidentas ir vėl suklupo prezidentinio teatro scenoje. Pasakęs jaudinančią kalbą apie šiurpų amerikiečio žurnalisto Jameso Foley nukirsdinimą, Obama ramiai sau patraukė žaisti savo atostogų golfo. Tai pašiurpino net jo rėmėjus. Tąkart net jis pats prisipažino pasielgęs netinkamai. „Aš turėjau numatyti, kaip visa tai atrodys, – sakė jis NBC kanalui. – Dalis šio darbo yra teatras. Man tai natūraliai nepavyksta. Tačiau tai yra svarbu. Aš tai suprantu.“
Ar tikrai supranta? Jo sprendimas nevykti į Paryžių davė pretekstą jo oponentams spekuliuoti tokiomis absurdiškomis teorijomis, kad prezidentas liko Amerikoje, kad pažiūrėtų NFL atkrintamąsias rungtynes. Tačiau svarbu ne tai, ar prezidentas žiūrėjo futbolą, ar dirbo kokius nors valstybei svarbius darbus. Svarbiausia tai, kad jau septintus metus eidamas šias pareigas jis vis dar nesupranta Baltųjų rūmų teatro principų: tai, beje, yra tas pats žmogus, kuris 2008 metų kampanijos metu pademonstravo tiesiog virtuozišką simbolikos ir teatrališkumo suvokimą.
Žinoma, galima diskutuoti, ar tai yra tik jo, ar jo administracijos kaltė. Svarbu ne rasti kaltininką. Svarbu, kad jis pagaliau imtųsi Woody Alleno filosofijos ir suprastų, kad prezidentui kartais labai svarbu tiesiog atvykti.
