„Popiežius Kubos ir JAV suartėjimo širdyje“, „Kaip popiežius padėjo ištirpdyti JAV ir Kubos ledus“, savo antraštėse skelbia prancūzų dienraštis „Le Monde“ ir Didžiosios Britanijos dienraštis „Financial Times“, abu turintys iš tiesų didelį prestižą. Panašias antraštes atrasime ir daugelyje kitų dienraščių bei interneto portalų po gruodžio 17 dienos, kai Kubos ir JAV prezidentai tuo pat metu paskelbė, kad atnaujina santykius. Abu prezidentai, Obama ir Castro, tiesiogiai paminėjo ir padėkojo popiežiui Pranciškui už pagalbą, už tarpininkavimą, už paskatinimą. Keli apžvalgininkai santykių tarp Kubos ir JAV atšilimą, prezidento Obamos pažadą pradėti Kubos izoliacijos atšaukimą, jau dabar suteikiant įvairių konkrečių palengvinimų, pavadino didžiausia Pranciškaus pontifikato diplomatine pergale, o britų dienraštis „The Guardian“ mano, kad tai didžiausia Šventojo Sosto diplomatinė pergalė per dešimtmečius. Visi sutinka, kad esminiai žingsniai link JAV ir Kubos priešpriešos nutraukimo, tapusios šiuolaikinio politinio folkloro dalimi, tikrai yra istorinis įvykis. Tiesa, yra ir kritikų – esą taikytis buvo dar ne laikas.
Kita vertus, pats prezidentas Obama pridūrė ir vėliau papildė, kad pilnas embargo atšaukimas ir santykių normalizavimas neįvyks per naktį, bus ilgas ir turbūt nelengvas procesas. JAV toliau dės pastangas, kad Kuboje būtų įgyvendinti demokratiniai standartai, teisės ir laisvės.
Kad ir kaip būtų ateityje, pasak paskelbtos informacijos, dabartinis santykių atšilimas yra rezultatas derybų, kurios prasidėjo 2013 metų pavasarį Kanadoje, dalyvaujant ir Šventojo Sosto diplomatui. Šventasis Sostas paskelbė trumpą komunikatą, kuriame perduoda popiežiaus Pranciškaus džiugų sveikinimą JAV ir Kubos vyriausybėms ir priduria, kad šių šalių delegacijos buvo susitikusios pačiame Vatikane.
Vis dėlto, visai nesumenkinant asmeninio Pranciškaus indėlio, dera pripažinti, kad popiežius galėjo padaryti tai, ką padarė ir dėl savo pirmtakų nuopelnų bei ankstesnio Šventojo Sosto dialogo diplomatijos, žingsniukas po žingsniuko, darbo.
Ypač reikšmingas buvo Jono Pauliaus II apsilankymas Kuboje 1998 metais. Vieni iš pirmųjų popiežiaus žodžių buvo troškimas, kad „Kuba atsivertų pasauliui ir pasaulis atsivertų Kubai“. Atsakydamas į žurnalistų klausimą lėktuve, popiežius Wojtyla pridūrė, kad keistis turi ne vien Kuba, bet ir JAV. Jono Pauliaus II ir garsiojo Kubos lyderio Fidelio Castro, dabartinio prezidento Raulio brolio, susitikimas neapsiribojo vien oficialiąja dalimi, abu jie ilgai kalbėjo privačiai. Kaip vėliau rašė George Weigel, Jono Pauliaus II biografas, šis popiežius buvo vienas iš nedaugelio, galbūt vienintelis, kalbant su kuriuo Castro ego leido būti ne istoriniu „revoliucijos lyderiu“, bet tiesiog žmogumi, besidalijančiu slaptais širdies klausimais.
„Iš Rytų atvykęs popiežius atvėrė kelią. Kitas popiežius, atvykęs iš pietų Amerikos, šiandien jį užbaigė“, parašė Joaquinas Navarro Vallsas, ilgametis Šventojo Sosto spaudos salės direktorius, artimas Jono Pauliaus II bendradarbis, tiesioginis tuometinės kelionės Kuboje liudytojas, turėjęs progą viską stebėti iš labai arti. 2012 metais Kuboje apsilankė Benediktas XVI. Šis vizitas buvo mažiau sensacingas, tačiau vienodai svarus tarpusavio pasitikėjimo įtvirtinime.
Nereikia pamiršti ir Bažnyčios Kuboje darbo. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje Fidelis Castro atsitolino nuo marksizmo, kaip būtinai ateistinio režimo ideologijos. Viename pokalbyje jis pareiškė, būnant krikščioniu galima siekti marksizmo idealų ir būnant marksistu nėra būtina atsižadėti tikėjimo. Kubos režimas, pasak jo, turi būti ne „ateistinis“, bet „pasaulietinis“. Taip po truputį vėl atsirado erdvės Bažnyčios darbui, kuris buvo varžomas ir persekiojamas pirmaisiais Castro valdymo dešimtmečiais. Minėtasis Jono Pauliaus II vizitas dar plačiau atvėrė religijos laisvės duris. Nuo to laiko Bažnyčia užsitarnavo pagarbą ir autoritetą. Kubietis kardinolas Jaime Ortega buvo vienas iš svarbių savo šalies ir JAV dialogo tarpininkų. Antra vertus, ir Bažnyčia JAV skatino bei padėjo savo šalies vyriausybei kalbėtis su Kuba. Abiejų šalių vyskupų konferencijos, JAV ir Kubos, paskelbė pareiškimus, kuriuose džiaugiasi žengtu žingsniu ir viliasi, kad jis ne tikrai paskutinis.
Beje, šia proga buvo prisiminta viena mažai žinoma knygelė, kurios autorius yra popiežius Bergoglio, tuo metu dar Buenos Airių arkivyskupas. Knygelė vadinasi „Dialogai tarp Jono Pauliaus II ir Fidelio Castro“. Ji gimė diskutuojant ir komentuojant, su kitais, Jono Pauliaus II kalbas, pasakytas Kuboje ir buvo išleista tais pačiais 1998-aisiais metais. Remdamas ir popiežiaus Wojtylos nuostatomis, Bergoglio tvirtino tai, ką nuosekliai daro šiandien: pirmenybė turi būti dialogui, o ne izoliavimui.
