Po to, kai ilgus dešimtmečius dirbo nelegaliai, iš šešėlio į licencijuotą šviesą pagaliau gali patekti 2 000 Čikagoje veikiančių maisto vežimėlių prekeivių, kasdien parduodančių apie 50 tūkstančių maisto porcijų. Trečiadienį miesto tarybos licencijavimo komitetas pagaliau atidarė duris ilgai lauktam šios srities sankcionavimui, peržiūrėdamas nutarimą, parengtą prekeivių, jų teisinių atstovų ir juos visus reprezentuojančio miesto tarybos nario Roberto Maldonado (26-oji apylinkė).
Teisininkai ir pelno nesiekiančių organizacijų aktyvistai tikina, kad šis verslas turėjo būti legalizuotas jau prieš trejus metus, kai miesto taryba patvirtino maisto vagonėlius su maisto gaminimu vietoje. Maisto vežimėlių savininkai buvo palikti nuošalyje vien dėl to, kad tarybos nariams trūko politinės valios imtis kontroversiško klausimo (nuo kurio sprendimo jie išsisukinėja metų metus) prieš 2015 metų miesto tarybos rinkimus.
To rezultatas – Čikaga tebėra vienas iš vos dviejų didelių JAV miestų, iki šiol draudžiančių gatvių prekeiviams pardavinėti ką nors daugiau nei šaldytus desertus bei nepjaustytus vaisius ir daržoves. Pagamintas maistas arba supjaustyti vaisiai ir daržovės yra griežtai draudžiami.
Nepaisant to, būriai prekeivių nepaklūsta įstatymams ir prekiauja tamalėmis, takais, dešrainiais ir kitokiu karštu maistu iš savo vežimėlių, nuolat gyvendami baimėje būti areštuoti. Miesto tarybos narys Maldonado yra, kaip pats sako, vienas iš ištikimų jų klientų, perkantis tamales kiekvieną sekmadienį po apsilankymo bažnyčioje.
Tačiau dabar, kai rinkimai jau praeityje, Emanuelio administracija ėmėsi šio klausimo, o jai iš paskos sukruto ir Licencijų komitetas. Maldonado pavadino tai „istorine“ akimirka.
„Šiuo metu, kai nacionaliniai debatai linksta link mūsų imigrantų populiacijos mažinimo, mes privalome stiprinti įstatymus, kad ištrauktume verslius ir darbščius imigrantus iš šešėlio ir suteiktume jiems legalumą ir pagarbą, kurios jie nusipelnė, – kalbėjo Maldonado savo kolegoms, pabrėždamas, kad per metus miestas iš šios veiklos gaus nuo $2 iki $8 milijonų pajamų. – Nors mieste veikia daugiau nei 1 500 maisto vežimėlių savininkų, kurių dauguma yra lotynoamerikiečių kilmės, jiems gresia baudos, yra ribojamos jų galimybės vystyti ir plėsti verslą. Legalizuodama šią sritį Čikaga ne tik gaus pajamų, užtikrins darbo vietas ir tinkamus higienos reikalavimus, bet ir suteiks galimybę pigiam ir šviežiam maistui patekti į tas miesto vietas, kur tinkamo maisto pasirinkimas yra ypatingai menkas.“
„Mes ne nusikaltėliai, – per vertėją sakė vienas iš tokių prekeivių, apsilankiusių svarstyme. – Mes nepardavinėjame narkotikų. Mes tiesiog norime sąžiningai užsidirbti pragyvenimui.“
Trečiadienį priimtas nutarimas sumažins miesto inspekcijos naštą, uždrausdamas maisto vežimėlių savininkams gaminti maistą lauke, ir leisdamas jiems tik prekiauti maistu, pagamintu miesto licencijuotoje ir inspektorių tikrinamoje virtuvėje. Pagal nutarimą, licencija pardavinėti maistą iš vežimėlių per metus kainuos $350. Ji bus suteikta prekeiviams, prekiaujantiems tinkamai supakuotais užkandžiais ir gėrimais, kurių vežimėliai atitiks reikalavimus maisto laikymui.
Licencijų komiteto pirmininkė Emma Mitts (37-oji apylinkė) išdidžiai pareiškė: „Mes kuriame istoriją“. Tačiau ji garsiai pasvarstė, ar pavyks taip greitai įgyvendinti licencijavimą be jokių trukdžių.
Tuo tarpu Miesto tarybos narys ir Ann Sather restoranų savininkas Tomas Tunney (44-oji apylinkė) išreiškė norą, kad miesto tarybos nariams būtų palikta veto teisė drausti prekiauti maistu iš vežimėlių tam tikrose vietose.
„Mano apylinkėje yra nemažai vietų, kur šaligatviai yra labai siauri, vos 6-8 pėdos. Manau, kad kai kuriais atvejais prekyba iš maisto vežimėlių gali kelti grėsmę visuomeniniam saugumui. Manau, kad miesto tarybos nariai turėtų turėti teisę savo nuožiūra drausti prekybą – gyventojų ir prekeivių labui“, – kalbėjo Tunney.
Miesto teisininkas nuramino Tunney ir kitus, kad tokia teisė bus suteikta, jei tik miesto tarybos narys galės pagrįsti vietos draudimą „remiantis sveikatos ir saugumo grėsmėmis, pavyzdžiui, eismo grūstimis“.
Tačiau kai kuriems tarybos nariams liko nerimo net ir turint veto teisę. Kai kurie garsiai mąstė, ar išdavus per daug licencijų nenukentės kavinių ir restoranų verslas.
