Lapkričio pradžioje dvi dienas skiriame mirusiųjų pagerbimui. Nors dažnam lietuviui lapkričio 2-oji, Vėlinės, atrodo svarbesnė šventė nei lapkričio 1-ąją minima Visų šventųjų diena, būtent pastaroji šalyje yra paskelbta nedarbo diena. Todėl Lietuvoje nuolat pasigirsta siūlymų įteisinti laisvadienį ir per Vėlines. Etnologė Gražina Kadžytė tvirtina, jog svarbiausia ne kuri nors iš šių dviejų dienų, o jas skirianti naktis.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, nors abi šios dienos yra ypatingos, senajai lietuvių tradicijai Vėlinės yra svarbesnės negu Visų šventųjų diena. „Visų šventųjų diena labai prasminga, ji primena tuos, kurie maldoje per metų ratą buvo pamiršti, ir dabar, besibaigiant bažnytiniams metams, reikia juos prisiminti. Bet į mūsų tautos atmintį yra labai giliai įsirėžusios Vėlinės“, – Lietuvos radijo laidoje „Tarp Rytų ir Vakarų“ kalbėjo etnologas.
Laidos vedėjas Rimgaudas Geleževičius perskaitė filosofo, Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui Vytauto Ališausko teiginius, jog Katalikų bažnyčios tradicijoje Visų šventųjų diena yra aukštesnio rango nei Vėlinės, nors pastaroji taip pat labai svarbi diena ir, skirtingai nei mes kartais manome, švenčiama visame katalikiškame pasaulyje.
„Visų šventųjų dieną mes, liaudiškai tariant, pagerbiame visus, kurie yra danguje. Pagerbiame visą dangiškąją bažnyčią, pagerbiame visus šventuosius ir ne tik tuos, kurie yra kanonizuoti, bet ir apskritai visus. O Vėlinės yra artimųjų žmonių prisiminimų šventė“, – V.Ališausko mintis perdavė R.Geleževičius.
Tuo tarpu etnologės G.Kadžytės manymu, pagrindinis mirusiųjų pagerbimo laikas lietuvių tradicijai yra ne lapkričio 1-oji ar 2-oji, o naktis tarp jų. Esą būtent ši naktis yra tikrosios Vėlinės. „Mūsų senojoje tradicijoje ypač svarbios išvakarės. Ne tiek svarbios Kalėdos, kiek svarbios Kūčios. Netgi Velykų rytas mums ne tiek svarbus, kiek svarbi ta šeštadienio vakaro liturgija. Ne tiek svarbios pačios Vėlinės, bet jų išvakarės“, – sakė tyrinėtoja.
Anot G.Kadžytės, pagal tradiciją, naktį iš Visų šventųjų dienos į Vėlines turi būti ateinama prie kapų, „pasilabinama“ su mirusiaisiais, jiems atnešamos dovanos ir uždegamas žiburėlis Vėlių nakčiai.
Tradicijų atplaišos
L.Klimka pasakojo, jog Visų šventųjų dieną į krikščionišką kalendorių VII amžiuje įvedė popiežius Bonifacas IV. Vėlinės krikščioniška švente tapo 988 metais, kai jas pradėjo minėti Prancūzijos vienuoliai benediktinai. Vėliau ji ir į Lietuvą atkeliavo kaip katalikiška šventė, tačiau čia jau buvo susiformavusi mirusiųjų pagerbimo dienos tradicija, kylanti iš žemdirbių praktikuojamos agrarinės magijos.
Pasak etnologo, Vėlinių diena greičiausiai yra atėjusi iš derliaus šventės. „Kai visi žemės darbai padaryti, viskas sukaupta į aruodus, į kluonus suvežta, ateina laikas padėkoti dievams, kurie globoja žemės derlumą, ir lietų, ir vėją, ir visas gamtos stichijas, bet kartu ir protėvių vėlėms, kurios padėjo sulaukti šito derliaus. Štai čia ir matome tos šventės reliktus“, – tvirtino tyrinėtojas.
Mokslininkas atkreipė dėmesį, jog svarbiausias minėtos šventės akcentas – bendros vaišės. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota papročių į kapines atsinešti maisto ar netgi kai kurių ritualinių gėrimų: alaus ar midaus. G.Kadžytė pridėjo, jog ši tradicija mutavusi egzistuoja ir dabar. Aplankę mirusių artimųjų kapus, lietuviai užsuka pasisvečiuoti pats netoliese gyvenančias gimines.
Šiek tiek istorijos
Tradicija tą dieną deginti ant kapų žvakes ir lankyti artimųjų kapus yra Lenkijoje, Čekijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Slovakijoje, Kroatijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Lapkričio 1 d. yra bažnytinė šventė, šią dieną pagerbiami šventieji, kurių paminėjimui nėra numatytos konkrečios dienos liturginiame kalendoriuje. Pirmą kartą Visų Šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų Kankinių diena. Pradžioje tai buvo atskirų bažnyčių, bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė. Visų Šventųjų dieną į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV, VII a. pradžioje. Ši šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Taigi, lapkričio 1 d. Romos katalikų bažnyčia jau nuo seniai skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – ne darbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 metais vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta poilsio diena. Vėlinės – minėtina švente (darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.
Apie Vėlinių (Ilgių) šventę žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai Motiejus Strijkovskis ir Aleksandras Gvaninis, taip pat lenkų metraštininkas Janas Dlugošas. Vėlinių metas, tai virsmas gamtoje ir žmogaus dvasioje. Tokia šventė būdinga žemdirbių tautoms ir kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Buvo manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės, jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir pagerbiamos. XIX a. Lietuvoje per Vėlines, tęsiant prosenovines tradicijas, kapinėse būdavo kuriami laužai. Juose sudegindavo senus antkapinius medinius kryžius. O kaimo žmonės prie ugnelės prisimindavo pasitraukusius iš gyvųjų tarpo giminaičius, kaimynus. Dar ir šiandien ši tradicija gyva kai kuriuose Dzūkijos kaimuose – Margionyse, Mardasave. Nuo 1880 metų kapinėse imta degti žvakeles: Akmens kaime, Varėnos rajone, kunigas prie medinės bažnytėlės liepė supilti simbolinį kapą visiems negrįžusiems į gimtinę, prismaigstė jį vaškinių žvakių, uždegė jas, palaimino ir paragino žmones išsinešioti žvakeles ant artimųjų kapų, kad vėlelės neklaidžiotų tamsoje. Greit ši apeiga paplito visoje Lietuvoje: 1913 metais žvakės buvo deginamos Suvalkijoje, XX a. 3 – 4 dešimtmečiais jų deginimas dar labiau išplito, o septintame dešimtmetyje tapo visuotinu reiškiniu. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje žvakės negalėjo būti paplitę dėl brangumo. Jų gamino mažai, net per šventes prie mirusiojo degindavo suvyniotas graudulines žvakes.
Mirusiųjų paminėjimo šventės senovėje būdavo keturis kartus per metus. Senovinės Vėlinės (Ilgės) Lietuvoje, kaip ir kitos didžiosios šventės, tęsdavosi dvi savaites. Viena savaitė buvo spalio, kita lapkričio mėnesiais. Lietuvoje paprotys minėti mirusiuosius keturis kartus per metus išnykęs, o pravoslavai ir dabar mirusiuosius mini keturis kartus metuose. Pagrindinis mirusiųjų paminėjimas – rudenį, per Vėlines. Vėlinių naktį, sakydavo, vėlės susirenkančios kapuose, medžiuose ar kryžių viršuje. Kapinaitėse, apdaliję varguomenę maistu bei kitokiomis dovanomis, pasimeldę, pasikvietę ir neturtinguosius, prie šeimos kapo susėdę valgydavo. Buvo paprotys paruoštą Vėlinėms maistą Visų Šventųjų vakare palikti nakčiai ant kapo: dėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kt. valgių. Iki paskutinio XIX a. ketvirčio Lietuvoje buvo dažnas paprotys per Vėlines, be kitų valgių ant kapų dėti kiaušinių. Nakčia elgetos tuos valgius nurinkdavo ir kitą dieną suvalgydavo. Valgius ant kapų dėdavę tam, kad atlėkę alkani paukšteliai palestų ir už tai mirusiems pagiedotų ar tikėdavosi, kad ateis alkanas žmogus pasistiprinti valgiais ir pavalgys už numirusįjį. Per Vėlines laukdavo ir namuose apsilankančių vėlių. Tikėjo, kad Vėlinių vakare ir naktį galima susitikti su mirusiaisiais, pasimatyti ir pasikalbėti kaip su gyvais. Vakare, laukiant vėlių apsilankymo, pasirūpinama jas tinkamai priimti, pavaišinti: ant stalo palikdavo indus ir maistą, net atvirus namų langus, duris, kad vėlės galėtų įeiti. Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirtis (kitur jaują), kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti, padėdavo joms vandens, rankšluostį, maisto. Laukdavo ir atsilankančių į namus mirusių savo artimų vėlių: paklodavo lovoje baltą minkštą patalą, uždegdavo pagalvio šonuose po vieną grabnyčios žvakę, klūpodavo prie lovos laukdami ateinant mirusiojo vėlės. Jei išgirsdavo lubose ar grindyse braškant, reiškia, mirusieji atėjo. Buvo manoma, kad Vėlinių vakare vėlės gali apsilankyti nepažįstamo keleivio pavidalu. Tokie keleiviai – tai vėlės arba vėlių siųsti pasiuntiniai lankyti gyvųjų ar prašyti kokių nors malonių, kad pagelbėtų vargstantiems mirusiems. Žemaičiai tikėjo, jog Visų Šventųjų naktį, tuojau po pirmųjų gaidžių visos vėlės yra paleidžiamos iš skaistyklos ir nebekenčia kančių. Tada jos visais keliais traukia melstis į bažnyčias arba eina į savo namus aplankyti gyvųjų, o pamačiusios degant žvakeles, jos ateina ir meldžiasi prie šventųjų smutkelių.
Per Vėlines būdavo renkamos piniginės aukos bendroms mišioms už mirusiuosius. Tokias mišias Marcinkonių parapijoje vadino „diedais“. Buvo sakoma, kad kartą per metus reikia duoti mišioms už nežinomą numirėlį, kuris neturėjo giminių ir niekas už jį mišių neužpirko. Meldžiamasi kapinėse ir namuose. Tokius mirusiųjų paminėjimus rengdavo visą lapkritį, juk kai kur jį net Vėlių mėnesiu vadino. Taip jis vadinamas ir senuosiuose latvių kalbos žodynuose. Beveik visose kaimo trobose paeiliui minėdavo mirusiuosius su maldomis, giedojimais ir vaišėmis. Populiari buvo Vėlinių išmalda prie bažnyčios. Visi elgetos, kokie tik yra parapijoje, susieidavo tą dieną ant šventoriaus, prisėsdavo tuomet ir naujų elgetų. Žmogus, dirbęs per amžių, jau toliau nebepajėgiantis dirbti, tą dieną pirmą sykį ištiesdavo ranką išmaldai. Prisėsdavo elgetų nuo vartų ligi bažnyčios durų. Moterys dalindavo duoną, avieną ir ragaišį (lapkritis buvo avių pjovimo metas), vyrai – pinigus. Ir duodantieji ir imantieji žinojo, jog taip užperkamos maldos už dūšias. Išmaldos dalijimas buvo maldų „pirkimas“ už artimuosius, gimines, už tuos, kurių niekas neatsimena, ir tuos, kuriuos susapnuodavo, kad „valgyt norį“. Dalindami duoną elgetoms, pasakydavo mirusiųjų, už kuriuos prašydavo melstis, vardus.
