Nelaimė atėjo iš ten, iš kur visai nesitikėjome. Abi Baracko Obamos pergales prezidento rinkimuose aš vertinau kaip katastrofas. Ir jei dar pirmoji buvo panaši į stichinę nelaimę, sukeltą nepalankiai sukritusių faktorių (pats pagrindinis ir lemiamas, aišku, buvo 2008-ųjų metų ekonomikos krizė), tai antroji jau atrodė kaip tikras ir sąmoningas savižudiškas idiotizmas. Tačiau net ir aš, nepaisant mano įpročio (beje, reguliariai pasiteisinančio) nuolatos tikėtis blogiausio ir iš žmonių nesitikėti nieko protingo ir racionalaus, niekada nebūčiau tikėjęsis, kad kur kas baisesne už bet kokį Obamą katastrofa gali tapti respublikonų kandidatas.
Kita vertus, juk taip paprastai ir būna. Atsiranda kažkoks klounas, neišprusęs populistas-demagogas, kurio niekas rimtai nevertina. Karikatūristai piešia jo šaržus (taip, visai to nenorėdami, didindami jo populiarumą), žiniasklaida, nusiritusi iki nemokamo šou lygio, entuziastingai jį demonstruoja ir transliuoja jo pareiškimus (vėlgi, pasiekdami tą patį rezultatą), rimti politikai tik su pasibjaurėjimu raukosi ir numoja ranka, vien to personažo paminėjimą laikydami prasto skonio ženklu. Dar šimtas taškų pridedama, jei klouniškus pareiškimus lydi ir tokia pati išvaizda bei manieros. Juk kuo kvailesnės ir labiau neišmanėliškos tos kalbos, kuo mažiau jose to nuobodaus sveiko proto, ir kuo jose atitinkamai daugiau isteriško patoso, kuo labiau jos erzina valstybės aparato ir politikos viršūnėlių atstovus – tuo greičiau jos išpopuliarėja žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, tarp pačios primityviausios elektorato dalies, kuriai patinka paprasti atsakymai į sudėtingus klausimus ir kuri nekenčia to paties politinio elito bei kaltina jį dėl visų savo problemų. Na, o galiausiai ir kiek protingesni žmonės (nors ir vis dar su pasibjaurėjimu užsiėmę nosis) sako sau: „Taip, žinoma, tas vyrukas yra netašytas ir kalba daug nesąmonių, tačiau, iš kitos pusės, jis garsiai kalba apie tuos dalykus, apie kuriuos šioje šalyje niekas daugiau nedrįsta prabilti. Viskas, ko jam reikia – tai protingi ir išmanantys patarėjai ir partneriai, tad kodėl vienu iš jų netapus ir man?“ Tuomet jau kažkas iš dabartinio valstybės aparato ima svarstyti: „Na, panašu, kad jis toli eis, tad jei prie jo prisijungsiu dabar, tai gali tapti labai nebloga investicija...“ Vėlgi, dar šimtas taškų, jei ši situacija vyksta krizės – vidinės ar išorinės – fone, kai ypatingai išauga paprastų sprendimų poreikis ir nepasitenkinimas esama situacija. Ir kaip tik tokiomis sąlygomis išdygsta koks nors šuniškos prigimties nevidonas (Adolfas Hitleris, Vladimiras Žirinovskis, Donaldas Trumpas).
Hitleriui, kaip mes žinome, pavyko. Žirinovskiui – nelabai. Jis taip ir liko politikos ir gyvenimo klounu, užleidusiu kelią išblyškusiai čekistinei kandžiai (irgi, tiesa, populiarumo pasiekusiam „nugalabysim išvietėje, klausimas uždarytas!“ stiliaus retorika). Trumpas labiau primena Žirinovskį, tačiau tai toli gražu dar nereiškia, kad jam nepavyks. Kol kas, deja, tendencija yra visiškai priešinga, ir pavojus, neseniai atrodęs absoliučiai fantastinis ir abstraktus, prieš pat mūsų akis tampa vis realesniu.
Mes per ilgai gyvenome įsitikinę, kad fašizmas Amerikoje yra neįmanomas. Vokietijoje – na, prieš istorinius faktus nepapūsi, Rusijoje tai apskritai pastovi būsena per visą jos gyvavimo istoriją (išskyrus sovietinį laikotarpį, kuris buvo dar blogesnis), tačiau tik ne pas mus, tik ne mūsų demokratijos citadelėje. Be to, jei respublikonų nominantu visuotiniuose rinkimuose taps Trumpas, mes gausim, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, klasikinę rusišką situaciją: rinkimai be pasirinkimo. Ne todėl, kad būtų sufalsifikuoti rinkimų rezultatai – tuo mes nuo Rusijos, kuriai taip smarkiai simpatizuoja Trumpas, kol kas vis dėlto skiriamės, – o todėl, kad juose paprasčiausiai nebus kandidato, už kurį bus galima balsuoti. Pasirinkimas tarp Hillary Clinton (arba socialisto Bernie Sanderso) ir Donaldo Trumpo – tai nėra pasirinkimas tarp gero (ar bent jau priimtino) varianto ir blogo. Tai net nėra mažiausios iš dviejų blogybių pasirinkimas. Tai pasirinkimas tarp dviejų mirtinai pavojingų ligų. Tai kaip pasirinkimas tarp tuberkuliozės ir plaučių vėžio. Vėžys šiame scenarijuje yra Trumpas, nes nuo tuberkuliozės išsigydyti šansai, vis dėlto, yra didesni. Tačiau sutikite, pageidavimas „man, prašyčiau, tuberkuliozę“ skamba kažkaip keistokai.
Ypač, kai tokią katastrofišką situaciją pasiekėme lygioje vietoje. Silpna ir nekompetentinga Obamos politika (tiek vidinė, tiek išorinė), nuvylė ir supykdė daugelį, tad bet kokio respublikonų kandidato šansai rinkimuose atrodė puikūs. Esu tikras – tiek Johnas McCainas, tiek Mittas Romney šiandien laimėtų su didele persvara. Taip, pakartotinai pateikti prezidento rinkimus jau kartą pralaimėjusio veikėjo kandidatūrą pas mus nepriimtina, tačiau, atrodytų, negi pas „dramblius“ maža kitų nusipelniusių asmenų? Ir tuomet, visus varžovus alkūnėmis išstumdydamas į šalis, išlindo Trumpas, susprogdindamas tokius Amerikos visuomenės mėšlo rezervuarus, apie kurių egzistavimą (ir gilumą!), spėju, dauguma šalies gyventojų nė neįtarė. Pavyzdžiui, YouGov visuomenės nuomonės apklausos duomenimis, 20 % Trumpą remiančių rinkėjų neigiamai vertina... prezidento Abrahamo Lincolno deklaraciją, paskelbusią vergų išlaisvinimą! Trečdalis jo šalininkų teigiamai vertina japonų kilmės amerikiečių internavimą Antrojo pasaulinio karo metu, o beveik toks pats skaičius nori uždrausti homoseksualams įvažiavimą į JAV teritoriją.
Taip, tas tiesa, jog ne viskas, ką kalba Trumpas (įskaitant apie musulmonus ir nelegalus) yra melas – ir būtent tuo jis yra pavojingas. Fašizmas neatsiranda tuščioje vietoje. Fašizmas – ne maras, kaip sovietmečiu melavo tarybiniai propagandininkai, o alerginė reakcija. Kai visuomenės organizmo imuninė sistema nebesugeba susidoroti su jam daroma žala, jis arba žūva nuo imunodeficito, arba anksčiau ar vėliau reaguoja fašizmu. XX amžiaus fašizmas buvo alerginė reakcija į laiku nenuslopintą komunizmą. Šiuolaikinis – į „politkorektiškumą“ ir „multikultūriškumą“, naują tų pačių destrukcinių kairiųjų idėjų inkarnaciją. Fašizmo negalima galutinai įveikti tol, kol nėra nugalėtos jį gimdančios priežastys. Tačiau ir jis pats – ne vaistas, o liga.
Kuo gresia Trumpo pergalė? Pagrindinė problema net ne ta, kad jis fašistas (amerikietišką demokratiją sunaikinti ne taip jau ir paprasta), o ta, kad jis yra realybėje nesiorientuojantis savimyla kvailys. Šios savybės dažniausiai eina drauge, o politikoje toks derinys ypač pavojingas. Ir net šitai Amerika bei pasaulis galėtų išgyventi, jei situacija mūsų planetoje būtų kiek ramesnė. Tačiau būtent dabar, Rusijos agresijos sukeltos sisteminės krizės akivaizdoje, Trumpas taps net ne nacionalinio, o pasaulinio masto katastrofa. Branduolinio karo jis nepradės, tačiau ne todėl, kad jam užtektų smegenų to nedaryti, o todėl, kad jam vadovaujant Amerika apskritai nustos egzistuoti kaip pasaulinė galybė. Trumpas nori atiduoti pasaulį Putinui (o visiškos impotencijos apimti Europos politikai tam pasipriešinti nepajėgūs), užsidaryti savanoriškoje izoliacijoje ir kurti amerikietišką čučhės variantą – su visomis savaime suprantamomis to pasekmėmis, tarp jų ir ekonominėmis.
Fašizmas neatsiranda tuščioje vietoje. Fašizmas – ne maras, kaip sovietmečiu melavo tarybiniai propagandininkai, o alerginė reakcija. Kai visuomenės organizmo imuninė sistema nebesugeba susidoroti su jam daroma žala, jis arba žūva nuo imunodeficito, arba anksčiau ar vėliau reaguoja fašizmu. XX amžiaus fašizmas buvo alerginė reakcija į laiku nenuslopintą komunizmą. Šiuolaikinis – į „politkorektiškumą“ ir „multikultūriškumą“, naują tų pačių destrukcinių kairiųjų idėjų inkarnaciją.
Rezultatas gali būti visuotinis chaosas, paneuropinis karas dėl pasaulio persidalijimo, kuriame dalyvaus ir Rusija (kuri anksčiau ar vėliau sužlugs, bet iki tol kraujo pralieti dar gali nemažai), Kinijos ir sunitų bei šiitų aljansai. Europos Sąjungą sunaikins jei ne tiesioginis Rusijos įsiveržimas, tai pabėgėlių bangos. Iš naujo įsiliepsnos Arabijos-Irano karas, o galbūt ir Indijos-Pakistano karas, su branduolinio ginklo panaudojimu... O mes su nauja „Monroe-Trumpo doktrina“ irgi nieko nelaimėsime – ekonomikos krizė, kylantys protestai ir tikėtini Trumpo bandymai juos nuslopinti jėga JAV subyrėjimą irgi pavers labai realia galimybe.
Visa tai, greičiausiai, neįvyks. Išsigandę Trumpo grėsmės, net patys didžiausi respublikonų simpatikai puls balsuoti už demokratų nominantą. Ir mes gausime naują Obamos inkarnaciją, tik jau galutinai išsikvėpusią ir bejėgę. Amerika savanoriškai savo pasaulinio vaidmens (bent jau teoriškai ir idėjiškai) neatsisakys, tačiau nieko nedarys praktiškai, kad tą vaidmenį išlaikytų – o pasaulinė krizė niekur nedings...
Todėl pačiu svarbiausiu uždaviniu dabar yra sustabdyti Trumpą – padaryti tai bet kokia kaina. Pamenate Bertoldo Brechto pjesę „Arturo Ui karjera, kurios galėjo nebūti“? „Neapkęsiu savo balso, jei jis ištars „Noriu valgyti“ arba „Labas rytas“, o ne vieną ir tą patį – „Sunaikinkite Arturo Ui!““ Paradoksalu, kad ši pjesė, kalbanti apie vokiečių fašizmą per amerikietišką pasakojimą (pagrindinis veikėjas Arturo – tai tuo pat metu ir Adolfas Hitleris, ir apgailėtinas Čikagos gangsteris, gaujos „Kalafiorai“ vadeiva), dabar gali tapti aktualia pačiose Jungtinėse Valstijose.
Jurijus Nesterenka
