Lietuvoje ir toliau mažėja gyventojų, ypač dėl emigracijos, o pensininkus ir vaikus išlaiko vis mažiau dirbančiųjų. Tokius duomenis vakar pateikė Statistikos departamentas. Migracijos ekspertas Dainius Paukštė pataria tokiais skaičiais nesistebėti, nes su emigracija Seimas bei Vyriausybė nė nebando kovoti, o prezidentė nededa pastangų politikus šiam tikslui suvienyti.
Statistikos departamentas prognozuoja, kad 100 šalies gyventojų šiemet turės išlaikyti 53 vaikus ir pensininkus, kai pernai išlaikė 52. Departamento vadovė Vilija Lapėnienė teigia, kad visuomenė sensta - pernai darbingo amžiaus žmonių dalis sudarė 65,9 proc., o šiemet, prognozuojama, ši dalis sumažės iki 65,3 proc.
„Žymaus sumažėjimo nėra, bet ta dalis, kuri emigruoja, daugiausia yra darbingo amžiaus gyventojai, pensininkų dalis taip pat didėja“, - teigė V.Lapėnienė.
Pasak jos, emigracija yra pagrindinė demografinės situacijos blogėjimo priežastis: iš Lietuvos pernai išvyko daugiau žmonių nei gyvena Marijampolėje - 37,8 tūkst. Iš viso Lietuvos nuolatinių gyventojų skaičius sumažėjo 1,3 proc. - iki 2,81 mln. Gimstamumas sumažėjo 3,3 proc. (iki 29,6 tūkst.), tiesa, bent jau ir mirštamumas sumažėjo - 4 proc. (iki 39,5 tūkst.). V.Lapėnienė teigia, kad, jeigu gimstamumas nepradės augti, be to, ir toliau emigruos darbingo amžiaus asmenys, demografinė situacija tik blogės. Pernai kas antras išvykęs žmogus buvo 20-29 metų amžiaus.
Dainius PAUKŠTĖ, migracijos ekspertas
Visų pirma norėčiau akcentuoti svarbiausią momentą: pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo emigracija didėjo trejus metus iš eilės. To dar nebuvo buvę. Būdavo, kad vienais metais padidėdavo, kitais sumažėdavo, daugiausiai augimas būdavo dvejus metus iš eilės, o dabar jau trejus. Tai rodo, kad visi politikų pažadai, esą imsis priemonių mažinti emigraciją, teliko pažadais.
Esminė klaida - politikai net nenori pripažinti, kad emigracija yra problema. Kodėl nenori pripažinti - jų reikia paklausti. Jei būtų nutarta, kad emigracija yra blogis, visos politinės jėgos, nežiūrint į jų propaguojamų vertybių, pasirašytų susitarimą. Bet jo būti net ir negali, nes nėra vieningos nuomonės. Yra net sakančių, kad emigracija yra gėris: atseit, žiūrėkite, iš Airijos visi bėgo, o dabar, pažiūrėkite, kaip Airija gerai gyvena. Kol susitarimo nebus, tol ir jokių sprendimų nebus. O pasirašius susitarimą emigracija būtų problema numeris vienas ir požiūrio nepakeistų net ir valdžių kaita. Burti partijas konkrečiai problemai spręsti turėtų būti prezidentės iniciatyva. Tačiau baigiasi jau antroji kadencija, bet jokios iniciatyvos nėra.
Politikai deklaruoja, kad kažką daro, Seime suburta Migracijos komisija, tačiau ji per kelius mėnesius teišsiaiškino, kad žmonės emigruoja dėl mažų algų bei kitų priežasčių, o mes tą ir taip žinojome. Turi būti ne komisija, o komitetas, kuriame dirbtų žmonės, norintys išspręsti šią problemą bei žinantys, ką daryti. Ir komitetas turėtų tapti pagrindine politine institucija, kuri spręstų emigracijos problemas. Jis galėtų įstatymų priėmime netgi turėti tam tikrą veto teisę. Komitetas turėtų kiekvieną svarbesnį įstatymą vertinti per emigracijos prizmę, teikti išvadas, ar tam tikras įstatymas prisidėtų prie emigracijos mažinimo, ar atvirkščiai.
Migracijos komitetas turėtų tapti pagrindiniu Seimo komitetu, o dabar jis tėra komisija ir dar pagalbinė, kuri net neturi statutinių teisių. Ir komitete turėtų dirbti ne tik politikai, į komiteto biurą reikėtų nusamdyti migracijos ir kitus stiprius specialistus, kitaip tariant, investuoti, nes tai atsipirktų su kaupu. O dabar pažiūrėkime, kas dirba komisijoje: eiliniai Seimo nariai, net ne pagrindiniai politikai, nors turėtų joje dirbti partijų vadai. Pavyzdžiui, dabar kovojame su alkoholiu. Komitetas turėtų analizuoti, ar tai padidina pasitikėjimą valdžia, ar sumažina ir prisideda prie emigracijos didėjimo. Turėtų analizuoti, ar pažadai mažinti vaistų kainas yra ištesėti ir kaip tai turi įtakos emigracijai ir t.t.
Manau, šiais metais emigracijos mastai truputėlį mažės, net jei politikai nesiims jokių priemonių, nes negali ji didėti ketvirtus metus iš eilės. Jau nebėra kur. Tačiau svarbiausia, kad politikai, jei nieko dėl to nepadarytų, neprisiskirtų nuopelnų sau.
Estai Konstitucijoje yra įtvirtinę, kad jų pagrindinis siekis yra užtikrinti estų Tautos tęstinumą. Mes tokio siekio neturime. Ir blogiausia ne tai, kad vis mažesnei daliai dirbančiųjų teks išlaikyti vaikus bei pensininkus. Blogiausia, kad nesirūpiname Tautos tęstinumu.
Šaltinis: Respublika.lt
