Kalbant apie politiką, 2015 metais tapome esminio poslinkio liudininkais. Mes pamatėme, kaip buvo išmestos lauk senos taisyklės. Technologijos ir besikeičiantys papročiai radikaliai sumažino reikalavimų kartelę. Tai, ką mes turime dabar, yra pati artimiausia tiesioginei demokratijai valdymo forma, kokią tik mums teko matyti, o mūsų civilizacija dėl to tik regresuoja.
Viena partija (demokratai) reprezentuoja liberaliąją šalies pusę. Kitą pusę sudaro ne tik modernūs konservatoriai, bet ir vis auganti populistų, nacionalistų ir individualistų amerikiečių minia, kuri dabar turi savo megafoną ir personifikaciją Donaldo Trumpo asmenyje.
Laikai kinta, o politinės partijos arba prisitaiko, arba yra pakeičiamos. Patikėkite: jei Linkolno partija galiausiai taps Trumpo partija, tai iš esmės pakeis tai, ką reiškia būti respublikonu. Panašu, kad konservatizmą, nuoseklią politinę filosofiją, keičia netvarkingas dešiniojo sparno populizmas.
Kaip ir politinės partijos persigrupavo taip, kad nebeliko „konservatyvių demokratų“ ar „liberalių respublikonų“, taip ir mes pamažu atkeliaujame į naują stadiją, kurioje tėra dvi radikaliai skirtingos politinės gentys: vieną sudaro mažumos ir išsilavinęs elitas, o kitą – darbininkų klasės baltaodžiai.
Tendencijos, privedusios mus prie šios situacijos, egzistavo ne vieną dešimtmetį, tačiau 2015 metus prisiminsime kaip metus, kai mes pagaliau skilome, o politiniai skirtumai tapo kultūriniais signifikantais. Nesutarimai dėl ideologinių skirtumų ar net politinių preferencijų yra nustumiami į antrą planą, o į arenos centrą žengia tapatybės politika. Svarbu ne tai, kuo tikite, o kokiai grupei priklausote ir kaip esate pasirengęs kovoti už tą Amerikos dalį, kurią reprezentuojate.
Jei tokios gentys jums atrodo primityvios, nesijauskite vieniši. Gentys yra linkusios lyderius skirti ne atsižvelgiant į patirtį ar išmintį, į jėgą. Labai didelė dalis to, ką matome šiandien, iš esmės susiveda į mačizmą: kieti vyrukai nori mus įtikinti, kad mums reikia išsirinkti kiečiausią iš mūsų tarpo, kad jis pirmasis juos prigriebtų. Tai yra pagrindinė Trumpo rėmėjų, kurie jį mato kaip alfa patiną blankioje skystų politikierių jūroje, logika.
Kadaise konservatoriai neapkentė tapatybės politikos ir viktimizacijos – kita vertus, kadaise ši partija buvo ir laisvos prekybos šalininkė. Kaip matome, partijų veidai kinta, nes jie prisitaiko prie natūralios mažesnius reikalavimus keliančių rinkėjų būklės. Gal yra likę keli dinozaurai, politiką suvokiantys kaip idėjas ir žmonijos klestėjimo įrankį, tačiau dauguma žmonių politiką tapatina su galia – politika tampa įrankiu, kuriuo siekiama užtikrinti, kad vargani ir vis senkantys resursai atitektų „mūsų“ žmonėms.
Tačiau vis dar lieka rimta tikimybė, kad ši karštinė (prie kurios sustiprėjimo smarkiai prisidėjo ekonominis nuosmukis, Obamos kadencijos ir IS iškilimas) nuslops, jei respublikonų rinkėjai pasuks kita linkme iš išsirinks racionalų konservatorių, tokį kaip, pavyzdžiui, Marco Rubio. Tokio tipo politikai gali didinti ir plėsti respublikonų populiarumą tarp lotynoamerikiečių, juodaodžių, miestiečių ir jaunimo, nes jie gali priminti, kad konservatizmas Amerikoje atstovauja tokias idėjas kaip laisvė ar verslumas, o ne apsiriboja kultūriniu iki dantų apsiginklavusio baltaodžio vyro simboliu.
Tačiau tai gali suveikti tik tuo atveju, jei konservatoriai nori didinti savo šalininkų skaičių rinkdamiesi modernizuotoją. Tačiau naujausia CNN/ORC visuomenės nuomonės apklausa atskleidžia, kad sudėję Trumpo šalininkus su tais, kurie palaiko Tedą Cruzą ir Beną Carsoną, mes gautume apie du trečdalius visų respublikonų pirminių rinkimų rinkėjų nacionaliniu mastu. Dar niekada rinkėjai taip aiškiai neatmetė pačios respublikonų partijos branduolio remiamų kandidatų – bent jau kol kas, kol yra aklai pasidavę gentiniams impulsams.
Kadaise tikram konservatoriui buvo svarbu ginti tokias idėjas kaip gyvenimo kultūra, įstatymo galia, religijos laisvė, laisvos rinkos (tiek prekių, tiek idėjų) klestėjimas. Šiais laikais respublikonų rinkėjų bazei šios idėjos neretai atrodo nepriimtinos, net atgrasios. Kaip kitaip galima būtų paaiškinti beveik absoliutų šiuolaikinio liberalizmo triumfą ir tai, kad nuo Reagano eros pabaigos turėjome vos vieną respublikoną prezidentą?
Problema yra ta, kad mes iš respublikonų partijos norime civilizuoto elgesio ir modernizacijos, kai tuo metu didžioji dauguma rinkėjų rodo palankumą viduramžiškiems poelgiams. 2015 metai priklausė Donaldui Trumpui. Tačiau štai svarbesnis klausimas: Kam priklausys 2016?
