Mūsų pamišusiame pasaulyje viskas yra tiek apsisukę aukštyn kojomis, kad invalidai jame yra normalesni nei sveikieji. Ne, kalba eina ne apie rusus – šie yra beverčiai, kad ir kokios konfigūracijos būtų (kadaise parolimpiečiams jaučiau besąlygišką pagarbą, kuri baigėsi 2007-aisiais, kai per televiziją išvydau, kaip vienas vežimėlyje sėdintis čempionas nuolankiai prašo Putino pažeisti Konstituciją ir likti prezidentauti trečią kadenciją).
Tačiau Tarptautinis parolimpinis komitetas, skirtingai nuo Tarptautinio olimpinio komiteto, tiesiog sublizgėjo. Tiksliau tariant, pasielgė vieninteliu adekvačiu būdu ir diskvalifikavo visą Melo imperijos rinktinę iš žaidynių. Kalba čia eina net ne apie tai, ar visi rusų sportininkai vartoja dopingą, ar ne visi. Faktas tas, kad dopingo tyrimų falsifikacijos sistema Rusijoje buvo organizuota valstybiniu lygmeniu, o tai reiškia, jokia šią valstybę atstovaujanti rinktinė negali būti įleidžiama į jokias tarptautines varžybas, ar tai būtų Olimpiada, Parolimpiada, bet kokios sporto šakos čempionatas ar net draugiškos rungtynės. Taip turi būti tol, kol nepriklausoma tarptautinė grupė neatliks visaapimančio šio įvykio tyrimo, o visi kaltieji, užimantys oficialius postus – tiek sporto valdymo struktūrose, tiek visose kitose instancijose – nebus atitinkamai nubausti, t.y. mažų mažiausiai gėdingai atleisti iš pareigų. Savaime suprantama, Rusijai privalo būti atimta teisė pačiai rengti bet kokias tarptautines varžybas.
Tiesą sakant, šią teisę iš jos jau seniai reikėjo atimti už karinę agresiją prieš kitas suverenias šalis. Ir tai padaryti reikėjo ne prieš pustrečių, o lygiai prieš aštuonerius metus, kai ji – prisidengdama Olimpiada! – užpuolė Gruziją. Tai būtų buvęs iš tiesų stiprus žingsnis, jei jau pačios Olimpiados Pekine metu Rusijos rinktinė būtų diskvalifikuota, kaip atstovaujanti šalį, pradėjusią karą žaidynių metu ir tokiu būdu demonstratyviai pažeidusią pagrindinę senovinę olimpinę tradiciją žaidynių metu nutraukti visus karus (praktikoje tai nelabai veikė ir Antikos laikais, tačiau pretekstas buvo nepriekaištingas).
Ir net tada, kai daug kas apie tą karą buvo nežinoma, kol nebuvo paneigtas Rusijos propagandos melas apie „gruzinų budelių nužudytus du tūkstančius osetų“, diskvalifikuoti reikėjo būtent Rusiją, o ne Gruziją. Nes ne gruzinų karinės pajėgos įsiveržė į tarptautiniu mastu pripažintą Rusijos teritoriją, o atvirkščiai. Jokia Jungtinių Tautų saugumo taryba niekada nedavė įgaliojimo „jėga užtikrinti taiką“ Gruzijos teritorijoje. Net ir jei tuo metu buvo pagrindo manyti, kad Gruzija yra kalta dėl to paties, dėl ko kalta Rusija Čečėnijoje (nors vėliau paaiškėjo, kad Gruzija tik gynėsi nuo rusų intervencijos). Rusijos karinės pajėgos po apšaudymų serijos slapta įžengė į Pietų Osetijos šiaurę (šiam žingsniui neturėdamos nė menkiausios teisės), o jau tik po to Gruzijos pajėgos patraukė į Tschinvalį (kam turėjo visas teises).
Deja, deja. Prieš šią Rusijos agresiją akis užmerkė ir daug svarbesnės instancijos nei Olimpinis komitetas. Būtent tai ir uždegė žalią šviesą būsimam Blogio imperijos įsiveržimui į Ukrainą. Nors, man regis, tokia paprasta priemonė, kaip draudimas rusams dalyvauti kokiose nors tarptautinėse varžybose daugeliui „vatnikų“ turėtų daug didesnį poveikį nei ekonominės sankcijos. Gyventi visiškame purve ir amžiname skurde jie yra įpratę, o štai sportas jiems yra „šventa“. Didžiuotis beprasmiškais fiziologiniais kažkokių tau svetimų milijonierių pasiekimais sėdint prieš televizorių su buteliu pigaus alaus ant suklerusios sofos griūvančiame depresijoje skendinčio beveidžio miesto daugiabutyje, žinoma, yra juokinga, tačiau ką daryti, kai didžiuotis daugiau nėra kuo... O štai dabar paaiškėjo, kad net ir tie pasiekimai gauti tik pasitelkus mildronatą. Šiuo preparatu rusams irgi nereikėtų per daug didžiuotis, nes jis, vis dėlto, buvo sukurtas ir pagamintas Latvijoje.
Aš nesiimsiu dabar tikinti, kad visiška rusiškojo sporto blokada būtų privertusi okupantus pasitraukti iš Krymo ir Donbaso, tačiau visuomenės palaikymą pseudofiureriui tai būtų smarkiai sumažinę. Žinoma, propaganda būtų kaip visada padirbėjusi ir paaiškinusi tai galvijų bandai, kad „jie atsisako su mumis varžytis, nes bijo, kad mes juos visus sutriuškinsime“, tačiau tai skambėtų nelabai įtikinamai... Hipotetinės pergalės visuotinėje vaizduotėje yra labai prastas pakaitalas realioms pergalėms (tegu ir tokioms pat beprasmiškoms). Įsikibus prielaidos „mes juos vis tiek būtume nugalėję“ kažkaip nesinori priryti degtinės ir naktį lakstyti gatvėmis šaukiant „Ru-si-ja! Ru-si-ja!“ ir daužant dantis visiems po ranka pasitaikantiems ne rusams.
Žinoma 1980-ųjų Olimpiados boikotas neprivertė SSRS išeiti iš Afganistano, o dauguma gyvenančių už geležinės uždangos net nelabai jį pastebėjo. Na, gerai, neatvyko „agresyviojo NATO bloko“ atstovai, tai tebūnie – mums daugiau medalių liks. Tame ir buvo pagrindinė problema: boikotas buvo ne pilnas ir ne visuotinis, jį organizavo atskiros šalys, o ne Tarptautinis olimpinis komitetas. Oficialiai Olimpiada įvyko, ir įvyko ji Maskvoje, o tai buvo milžiniška politinė sovietinės diktatūros pergalė. Tokia pati pergalė, kokią 1936 metais pasiekė nacių diktatūra, o 2014 metais – Putino režimas.
O štai visiškas Rusijos išbraukimas iš tarptautinio sporto būtų turėjęs kur kas didesnį poveikį – ir tada, ir ypač dabar. Tuomet SSRS bent jau galėjo savo galvijų bandą nuraminti „Geros valios žaidynėmis“, pririnkdama dalyvių iš politinių kalinių gretų ir mielai prie sovietų prisijungiančių trečiojo pasaulio diktatūrų populiacijos. Šiandien tokio boikoto (visuotinio, organizuoto tarptautinės federacijos) atveju tektų tenkintis draugiškomis rungtynėmis su Baltarusijos, Šiaurės Korėjos, Venesuelos ir Nauru salos rinktinėmis. Beje, net dėl Baltarusijos aš nesu tikras, turint galvoje nuolatinį Lukašenkos pasirengimą savo amžiniems bičiuliams rusams atsukti tam tikrą kūno vietą. Ak, tiesa, pamiršau dar tokias sporto galiūnes kaip Pietų Osetija, Abchazija, Padniestrė, „Luhansko Liaudies Respublika“ ir „Donecko Liaudies Respublika“.
Tai būtų daug paprasčiau nei ekonominės sankcijos. Ir net nereikėtų imtis priemonių, nukreiptų išimtinai prieš Rusiją – ne, geros taisyklės privalo būti universalios. Tiesiog Tarptautinio olimpinio komiteto ir tarptautinių sporto federacijų įstatymus reikia papildyti labai paprastu ir labai sąžiningu punktu: tarptautinėse varžybose draudžiama dalyvauti šalims, pažeidžiančioms tarptautines teisės normas. (O tai, kad Rusija pažeidė tarptautinę teisę – kad ir kaip ji stengtųsi slėptis už hibridinio karo metodų ir neigti akivaizdžius dalykus – yra nediskutuotinas dalykas; mažų mažiausiai nuo Krymo aneksijos, nors, tiesą sakant, tai jau turėtų būti akivaizdu nuo įsiveržimo į Gruziją – į tarptautiniu mastu pripažintą jos teritoriją, iš kurios rusų karinės pajėgos nėra išvestos iki šiol.)
Deja. Visos tos tarptautinės organizacijos visada tarnauja visoms pasaulinio masto padugnėms (ne tik Rusijai), nuolat kartodamos melagingą ir veidmainišką mantrą, kad „sportas neturi nieko bendra su politika“. Na, gerai, apsimeskime, kad nors akimirkai tuo patikėjome. O kaip dabar, kai Tarptautinis olimpinis komitetas turėjo puikiausią progą diskvalifikuoti Rusiją išimtinai sportiniu pagrindu, tačiau to nepadarė? Ryžtis šiam žingsniui išdrįso tik parolimpiečiai (o taip pat lengvosios ir sunkiosios atletikos federacijos).
Visos tos tarptautinės organizacijos visada tarnauja visoms pasaulinio masto padugnėms (ne tik Rusijai), nuolat kartodamos melagingą ir veidmainišką mantrą, kad „sportas neturi nieko bendra su politika“. Na, gerai, apsimeskime, kad nors akimirkai tuo patikėjome. O kaip dabar, kai Tarptautinis olimpinis komitetas turėjo puikiausią progą diskvalifikuoti Rusiją išimtinai sportiniu pagrindu, tačiau to nepadarė?
Užtai Tarptautinis olimpinis komitetas drąsiai ir be jokių kompromisų diskvalifikavo Kuveito rinktinę. Ne už dopingą. Nepatikėsite – „už vyriausybės kišimąsi į nacionalinio olimpinio komiteto darbą“, t.y. už tai, už ką visam laikui turėtų būti diskvalifikuota ne tik Rusija (atimant visus medalius), bet taip pat ir absoliuti dauguma likusių šalių (kaip minimum, visos, kuriose yra tokios instancijos kaip sporto ministerija, o olimpiečiai gauna pinigų iš biudžeto). Arabų kalba aš neskaitau, tačiau kiek supratau iš itin šykščių Tarptautinio olimpinio komiteto dokumentų, visa Kuveito kaltė yra ta, kad jis vienintelis iš visų šalių nustojo veidmainiauti ir oficialiai užfiksavo tą faktą, kad sportas ir politika nėra du nesusiję dalykai.
Vadinasi, baudžiamas yra ne tas, kuris visada įžūliai melavo ir toliau meluoja, o tas, kuris vadina daiktus tikraisiais vardais.
Taip, va, ir gyvenam. Užtat viskas yra būtent taip, kaip yra.
Jurijus Nesterenka
