Nefertitės biustas Neues muziejuje Berlyne, Vokietijoje
Šiomis dienomis, daugiausiai „Google Earth“ dėka, gali atrodyti, kad nebeliko nė vieno neištyrinėto šios planetos colio ar nė vieno dar neatrasto lobio. Tačiau tai tikrai netiesa – kai kurie įspūdingiausi pasaulio turtai, nuo piratų lobių iki karališkų brangenybių, vis dar kažkur slepiasi, prarasti istorijos tėkmėje, ir laukia, kol juos kas nors suras.
Kai kurie iš šių dingusių lobių yra legendiniai ir vien jų paminėjimas sužadina vaizduotę: pavyzdžiui, šventasis Gralis, kurio jau šimtmečius ieško dievobaimingi žmonės, besitikintys rasti taurę, kažkada pripildytą Kristaus kraujo, arba El Doradas, mitinis inkų miestas, kupinas aukso ir neįsivaizduojamų lobių, kurie išvedė iš proto nesuskaičiuojamą galybę godžių konkistadorų.
Tačiau lobių medžiojimo menas gyvuoja ir šiandien, ir vos keli žemiški turtai yra patrauklesni nei tie, kurie kažkada slypėjo sudužusiuose laivuose. Galbūt didžiausias tokių lobių buvo „La Flor de la Mar“ – „Jūrų gėlelėje“, portugalų fregatoje, kuri 1511 m. išplaukė iš Malakos, Malaizijos, ir gabeno didžiausią lobį, kada nors surinktą per Portugalijos jūrų kelionių istoriją. Nelaimei, laivas pateko į smarkią audrą Malakos sąsiauryje ir sudužo ant Sumatros rifų, skildamas į dvi dalis ir atiduodamas savo vertingus turtus jūrų bangoms.
1715 m. Ispanijos „Lobių flotilė“ taip pat yra dar vienas svajonių trofėjus. Savo imperijos aukštumose Ispanija surinko vieną turtingiausių kada nors regėtų lobių flotilių: 11 laivų, iki pat planšyrų pripildytų sidabro, aukso, perlų ir smaragdų iš Naujojo Pasaulio. Laivai išplaukė iš Kubos prieš patį uraganų sezoną, taip tikėdamiesi išvengti piratų. Jiems pavyko, tačiau po kelių dienų audra paskandino visus 11 laivų ir pasiuntė tūkstančius jūreivių bei tonas turtų tiesiai į vandenyno dugną. Septyni laivai per tą laiką buvo rasti, tačiau iškelta tik nedidelė dalis juose slypėjusių lobių.
Kita, labiau makabriška lobių medžioklės forma yra siekis atrasti paskutiniąsias didžiausių istorijos figūrų poilsio vietas. Egipto karalienės Nefertitės ir mongolų imperatoriaus Čingischano kapai niekuomet nebuvo rasti, ir manoma, kad juose abiejuose slypi milžiniški lobiai. Kitas labai ieškomas kapas priklauso Ši Huangdi, pirmajam Kinijos imperatoriui. Iš tiesų jis jau buvo rastas – saugomas garsiosios terakotinės armijos – tačiau iki šiol lieka neatvertas. Neįkainojamus lobius slepiančio kapo atkasimo darbai taip lėtai vyksta dėl to, kad laidojimo vietą supanti žemė turi aukštą nuodingo gyvsidabrio koncentraciją, kuri nelaimės atveju gali mirtinai apnuodyti požeminius vandens šaltinius.
Kai galvojame apie seniai pamirštus lobius, įsivaizduojame dar vieną dalyką: brangakmenius, tokius kaip buvusius karaliaus Jono Bežemio karūnoje. Šis korumpuotas Anglijos valdovas išties dievino pompastišką savo turto demonstravimą, tačiau 1216 m. didingosios jo regalijos dingo, kai potvynis nusinešė jas gabenusius vežimus. Pats Jonas Bežemis mirė po kelių dienų, ir karališkosios jo brangenybės niekuomet nebuvo rastos.
Kai bolševikai 1918 m. šturmavo caro rūmus, iš 50 Faberžė kiaušinių kolekcijos dingo aštuoni neįkainojami eksponatai, pagaminti iš brangakmenių ir brangiųjų metalų bei naudojant nepaprastai tikslią inžineriją. Nors jie taip ir nebuvo rasti, sklinda gandai, kad keli iš jų galėjo patekti į Jungtinę Karalystę bei Jungtines Valstijas.
Tačiau didžioji dalis ieškomiausių pasaulio dingusių lobių yra kur kas didesni – pavyzdžiui, ištaigingasis Gintaro kambarys, kurio sienas papuošė gintaro ir aukso inkrustacijos bei perlamutro veidrodžiai, ir kuris 1716 m. Frydricho Vilhelmo buvo padovanotas Petrui Didžiajam. Kaip kambarys gali pradingti? Na, 1943 m. vokiečių kariai jį išardė po to, kai įsiveržė į Rusiją, ir supakavo jame buvusius turtus į 27 dėžes bei išplukdė jas į Kaliningradą. Sakoma, kad dėžes sunaikino II-ojo pasaulinio karo sąjungininkų bombardavimai, tačiau kai kurie įrodymai leidžia manyti, kad iš tiesų jos buvo išplukdytos iš miesto per ateinančius mėnesius ir paslėptos kartu su kitais nacių surinktais lobiais. Daugelis nacių turtų galimai slepiasi Toplico ežero dugne Austrijos Alpėse. Skubiai iš jų atsitraukdami, nacių pareigūnai išmetė daugybę paslaptingų geležinių dėžių į šį ežerą. Bent kol kas lobiai sėkmingai slepiasi nuo jų ieškančių narų po tankiu nuskendusių rąstų sluoksniu pusiaukelėje link ežero dugno.
Žinoma, nemažai lobių medžioklių remiasi vien gandais ir nuogirdomis. Bėgant metams ir faktams persipinant su legendomis, tampa vis sunkiau atskirti tiesą nuo išsigalvojimo. Vis dėlto, pastarųjų metų pavyzdžiai rodo, kad būsimiems Indianoms Džounsams dar yra vilties. 2011 m. birželį milijardų dolerių vertės auksas ir neįkainojami brangakmeniai buvo rasti po Sree Padmanabhaswamy šventykla Indijoje. O šiemet atrastas XIX a. sudužęs laivas netoli Pietų Karolinos krantų atskleidė milijonų dolerių vertės aukso monetų ir luitų lobį.
Žinoma, dingusio Nefertitės kapo paieškos gal ir nėra patikimas išėjimo į pensiją planas, bet juk tokia perspektyva skamba taip smagiai!
Faberžė „Karūnavimo“ kiaušinis (1897 m.) Bellerive muziejuje Ciuriche, Šveicarijoje
XVI a. Sree Padmanabhaswamy šventykla Trivandrume, Indijoje
Gintaro kambario rekonstrukcija imperatorienės Jekaterinos rūmuose Puškino mieste
Dabartinės Britanijos sosto karališkosios regalijos yra laikomos Londono Taueryje
